Mergaitė

Netikėtai iš pasalų užpuolė mane tas piktasis gripas. Tikrai piktas tas gripas, nes 5 dienoms tapau +39 C daiktu. Be kita ko, tas piktasis gripas yra pasiteisinimas prieš Skirtumą, kuris švenčių proga ragino mane parašyti kokį receptuką apie kažką skaunaus egzotiško, o jei ne, eis skaityti Beatos. Jei nuėjai, tikrai neapsirikai.

Visgi, manęs neapleidžia ta mintis apie “kažką skanaus egzotiško”.

Viskas, ką šiandien vadinčiau egzotika, būtų tai, kas yra neragauta, potencialiai neskanu, keltų įtarimų dėl galimų sveikatos sutrikimų. Na, tarkim, kad ir kaip egzotiška būtų valgyti džiovintus tarakonus, kokias nors neaiškios kilmės kirmeles arba selmonėlėmis užkrėstą mėsą, aš nevalgyčiau ir kitiems nerekomenduočiau.

Ta proga prisiminiau vieną tikrai egzotišką patiekalą, kurio daugiau niekada nepirksiu, nevalgysiu ir kitiems nesiūlysiu. Prieš porą metu lankydamasi Islandijoje užsukau į žuvies turgų. Draugams lauktuvių tuomet įgyjau pūdyto ryklio. Kad ir kaip dvokė, kol nešiau namo, kad ir kaip vyniojau jį į daug maišelių, mano čemodanas smirdėjo iš toli. Žodžiu, nieko šlykščiau dvokiančio ir ant tiek neskanaus (čia taip švelniau išsireiškus) neteko ragauti.

Nežinau, kokiu principu dabar vyksta tas ryklio pūdymo procesas, bet islandai pasakojo, kad senovėje (bado metu) pagautą ryklį kasdavo į smėlį, draugiškai ant jo sysiodavo (suprask, sūdydavo) ir dar kažką darė, o tada po kaži kiek laiko valgydavo.

Šiuolaikiškai pūdytas ryklas be to kad tiesiog žiauriai dvokia, dar jis dvokia ir amoniaku. Taigi, sakyčiau, istorija apie šlapimo naudojimą pūdimui lyg ir ne iš piršto laužta. Kaip bičiulis ryklio ragautojas (nuotraukoje), sakė, tas skonis toks, tarsi kas į burną būtų ne tik prisisiavęs, bet ir prikakavęs. Va čia tai egzotika! Daugiau niekada, niekada.

Na va, o visa kita, kas yra valgoma, manau, nėra jokia egzotika, tai tiesiog priklauso skirtingų šalių virtuvėms. Tai kas vakar galbūt buvo lyg ir egzotika, šiandien jau nieko nestebina.

Na, tarkim, jūrų gerybės. Aišku, Lietuvoj nelabai ką galima rasti, bei jei teko apsilankyti, tarkim, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir kitose panašiose valstybėse, itariu nelabai jau ir galima būtų kuo nustebinti. Aš valgau viską: krevetes, kalmarus, aštuonkojus, visokius moliuskus ir pan. Receptukų yra daug ir įvairių, o egzotikos jokios. Kelis neblogus žinau, prie progos galėsiu pasidalinti.

Arba, tarkim, anokia čia egzotika yra kiniškas maistas arba japoniški sušiai. Kai dabar juos gali įsigyti bet kurioje parduotuvėje arba užsukti į n-ąjį restoraną, vėlgi, manau, nieko čia nenustebinsi. Kadais įsigijau sušių gamybos enciklopediją. Daug ten visokių niuansų prirašyta, tačiau pagrindas yra ryžių paruošimas, švieži produktai ir gebėjimas (kuriam reikia treniruočių) visas gėrybes susukti į Chuck Norį. Sakyčiau, nėra sudėtinga, tačiau norint siekti aukštesnio pilotažo, reikėtų treniruotis.

Visgi, moku gaminti matomai egzotišką (ir tikrai skanų) reikalą. Tas reikalas vadinasi sraigės. Vadinu jas egzotika, nes suaugę žmonės sunkiai deda jas į burną, visgi 2-3 metų vaikai (mano brolio) kerta jas be jokio išankstinio nusiteikimo.

Asmeniškai aš jas labiausiai mėgstu su žaliuoju sviestuku (sviestas, česnakai, druska, petražolės ir krapai), keptas orkaitėje, su balta itališka duonyte ir sausu atšaldytu baltu vynų. Niam, niam, niam 🙂

Nuskambėjo labai skaniai, visgi gamybos procesas yra tikrai ne jautrių nervų žmonėms, yra gal ilgas (4-5 d.), tam tikrais gamybos etapais galima pašiurpinti alpinkinius. Ale dabar ne metas jas gaminti, reikia sulaukti vasaros, o tada galėsiu šiurpintį liaudį.

Tiek apie egzotiką. Gerai, kad jokio recepto ir neparašiau.