Mergaitė

Prieš porą menesių, maždaug rugsėjo pabaigoje nusprendžiau pasėti šiltnamyje tradicinių salotų ir rukolos. Salotos beveik nesudygo, o va rukola  - puikiai.

Lapkritį buvo atėjusios šalnos, tad aš nebemačiau reikalo eiti į šiltnamį.  Juk tokios žolytės po šalnų negyvena…

Šiandien visgi kažkaip nusprendžiau užsukti į tą politeleno namą.  Ją suvalgysim su sudyta lašiša, apelsininiu Crema di balsamico ir trupučiu smulkinto parmezano. mmmm…..

Dabar ilgai viską virsime.

Sraigučių padukus reikėtų virti apie 2-3 valandas. Verdame vandenyje, maišytame su baltu vynu. Aš jamu litrą sauso balto vyno ir skiedžiu su tiek pat vandens, pridedu prieskonių (juodų pipirų, lauro, mairūno, baziliko lapelių). Taigi, tokiam skystimėlyje ir verdame.

Kadangi verda ilgokai, tai skystimėlis yra linkęs išgaruoti. Tad jei norite ne keptų, o virtų sraigių, laiks nuo laiko žvilgtelkit į puodą ir, jei reikia, būtinai papildykit vandens.

Kiautukus taip pat verdame. Na, aš juos verdu apie pusvalandį. Vidmantas nuolaida rašo, kad jis verda apie valandą. Nesiginčysiu, bet, manau, dezinfekcijos procedūrai pakanka ir pusvalandžio virimo.

Išvirę ištraukiame ir padžiauname ant švaraus sauso rakšluosčio. Galite naudoti ir vienkatinius rakšluosčius. Žodžiu, kol vis dar verda sraigės, jų namukai džiūsta.

O mes tuo tarpu gaminanės skanųjį sviestuką sraigių farširavimui.

Atvirai sakant nežinau, kokio kiekio Jums prireiks sviesto, viskas priklauso nuo sraigių kiekio, bet preliminariai kibirui sraigių pagaminti aš sunaudoju apie 1-1,5 kg sviesto. Šįkart sunaudojau 1,25 kg.

Sviestukas ruošiamas taip:

• Paliekamas kambario temperatūroje, kad atšiltų ir lengvai galima būti jį sukti su šaukštu.
• Į sviestą dedame druskos (pagal skonį, bet nereikia, kad būtų labai sūrų), smulkinto česnako (pagal skonį, bet man patinka kai česnakas jaučiasi, tai aš šian kiekiui sunaudoju apie 2-3 galvutes), smulkintų krapų ir petražolių.

Rezultate sviestas tūrėtų būti gražios žalios spalvos, kvepėti česnakais ir žolelėmis.

Taigi, jei jau turime sviestą, ir sraigės jau išvirė, o namukai jau sausi, galime pradėti paskutinį etapą.

Farširuojame atgal į namukus ir šauname į šaldiklį.

Šįkart aš jas šaldau kaip atsargas žiemai.

Norėdami sraiges vartoti, įkaitinkite orkaitę iki 180-200 C, sudėkite sraigutes į kokią skardelę ar molinį kepimo indelį taip, kad sviestukas neišbėgtų, ir pašildykite apie 5-7 min. Svarbu, kad sviestukas išsilydytų ir pradėtų šiek tiek kunkuliuoti.

Labai skanu su balta duonyte ir atšaldytu sausu baltu vynu.

Skanaus!

Čia – ankstesnės sraigių ruošimo serijos:

Kaip gaminti sraiges #1

Kaip gaminti sraiges #2

Kaip gaminti sraiges #3

Pasirodo, tokių entuziastų kaip aš, kankinančių sraiges, yra ir daugiau. Vienas jų – Vidmantas Nuolaida. Pagarba vyrui už tokį darbą, jis paneigia Beatos nuomonę

Truputuką vėluodama (nukankino mane sraigės, neišstengiau rašyti ) dalinuosi įspūdžiais iš tos, sakyčiau, pačios nemaloniausios sraigių ruošimo valgymui dalies. Beje, Vidmantas šios procedūros netaiko.

Procedūrą pavadinčiau paskutiniuoju išsivalymu. Žiaurokoka ir šlykštokoka, jautrių nervų žmonėms geriau nežiūrėti.

Taigi, kai jau sraigytės pradeda visiškai tuštintis miltais, tai reiškia, kad jau laikas kitai procedūrai. Todėl jas traukiam iš kalėjimo, nuplauname ir šį kart visas sudedame į vieną švarų indą (aš naudojau tą pačią dėžę).  Tuomet užsimerkiam, užsikemšam ausis ir sraiges užpilame maždaug 1-2 stiklinėm druskos (aš jau barstau iš akies) ir litru acto. Sako, kad actas turėtų būti 9 proc.

Tokiame tirpale jas paliekame dviems valandoms. Po šios procedūros realiai pasidaro aišku, kurios sraigės buvo tinkamos valgyti, kurios ne. Jei sraigė sulindo į namelį, vadinasi, ji buvo gyva ir ją galima toliau gaminti, jei nesulindo (būna ir taip), vadinasi, neatlaikė miltų dietos, todėl tokios valgyti nerekomenduojama.

Po dviejų valandų turime labai gleivėtą ir putotą rezultatą, todėl pasiraitojam rankoves ir stengiames atskirti sraiges nuo gleivių, o tada jau gausiai naudodami vandenį jas išplauname. Sraipsnyje, kurį rekomenduočiau perskaityti, rašoma, kad sraiges reikėtų perplauti per 5 vandenis. Na, aš plaunu bent per 7-8, bet čia jau mano pedantiškumo apraiškos. Žodžiu, užtenka ir 5 vandenų.

Įdomu tai (aš negalėjau patikėti), kad nuo šio tirpalo jos nežūva. Tikrai taip: jei pernelyg gerai jas išplauni, jos atgyja. Ir tas irgi nėr labai gerai, nes jau ruošiantis kitam etapui būtų gerai, kad jos tupėtų nameliuose

Tuokart kai persistengiau jas švariai išplaudama, turėjau rūpestėlį, kaip jas vėl sugrąžinti į namukus. Tokiu atveju reikėtų vėl šiek tiek apibarstyti druska (nepersistengti, nes jos vėl pradės išskyrinėti gleives).

Taigi, jai jau sraiges švariai išplovėte, užsivirkite puodą vandens (puodo dydis priklauso nuo sraigių kiekio) ir sraigutes meskite į verdantį vandenį, virkite apie 10 min.

Ši sraigių virimo procedūra labai primena kiaušinių virimą ne tik dėl virimo laiko. Tam, kad lengviau sraigę iškrapštytumėte iš namelio, nupylę verdantį vandenį iškart nardinkite ją į kuo šaltesnį vandenį. Tokio kontrasto dėka sraigės vidus atšoka nuo kiauto, bus lengviau ją kokybiškai iš ten išprašyti.

Taigi, pradedame sraiges traukti iš namelių. Tam aš naudoju fondiu šakutę. Smeigiu šakutę į sraigės paduką ir sukamuoju judesiu stengiuosi ją visą ištraukti iš namelio.

Kodėl svarbu išstraukti visą sraigę? Todėl, kad pagal mano receptą namukai bus reikalingi, o jei jame lieka bent dalis sraigės žarnyno, tokio namuko naudoti nerekomenduojama.

Ištraukę sraigę iš namuko, peiliu atskiriame valgomą dalį nuo nevalgomos, t.y. paduką nuo žarnyno. Padukus dedame į vieną dubenį, geruosius namukus į kokį nors didelį indą, žarnynus ir bloguosius namukus į šiukšlių dėžę.

Atlikę visus šiuos purvinuosius darbus, ruošiames maisto gamybos procedūrai

Šįvakar sraiges miltais barsčiau jau ketvirtą kartą. Tai reiškia, kad jų laukia 4 naktis kalėjime. Taigi, jei viskas bus gerai, joms teks atlaikyti ir penktąją naktį, o tada aš jau kibsiu į kitas truputėlį šlykštesnes procedūras. Bet apie viską iš eilės.

Vakar buvo užsukęs draugas, jis kažkaip nepasibjaurėjo mano užsiėmimu. Ta proga ištraukiau iš kameros pernai gamintas gražuoles ir pavaišinau svečią. Sakė, kad buvo skanu.

Po to kaip mokyklos lygio biologai aptarėm sraigių sandarą, diskutavom apie jų žarnyno veiklą. Beje, man naujiena buvo, kad pasak bičiulio, sraigės yra vienos iš padarų, kurios platina kaspinuotį.  Bet internetai apie tai nieko nerašo. Na, nesvarbu, vis tiek jas reikia labai kruopščiai plauti, prižiūrėti, o po to ilgai pavirti.

O sraigės vis labiau, liaudiškai sakant, šika miltais. Ir tas yra gerai Kuo daugiau baltų kakučių, tuo geriau.

Vakar vakare kakučiai atrodė taip:

Šįvakar truputį vaizdelis kitoks, nors esminio skirtumo nesimato:

Beje, šiandien joms suorganizavau vonią, nes man pasirodė, kad jau tikrai reikia. Mat dėl karščio jos tapo mažiau gyvybingos, o man reikia, kad jos aktyvios palauktų iki penktadienio. Taigi, geriam vandenuką ir maudomės

Sraigės pliuškenosi tol, kol aš išsiploviau kitą dėžę. Žodžiu, tikrai neilgai, gal kokias 5 min.

Po šių maudynių, dedu jas į kitą indą, kad jos nuvarvėtų, o jos skuodžia

Visgi, jos truputį nuvarva, nudžiūva, ir tuomet vėl kraunu atgal dėžėn, barstau miltais ir grūdu atgal į kalėjimą.  Kalėjimo foto pirmame įraše.

Dabar laukiam penktadienio, kai pradėsime kitą sraigių gamybos etapą.

Panašiu laiku prieš trejus metus, kai mano augintas salotas, žirnius, braškes ir agurkus pasičepsėdamos griaužė aštradantės sraigės, puoliau jas rinkti ir visaip kaip keršyti už padarytą žalą.  Jų  - galybė!  Ir keršyk nekeršijęs, jos vistiek iš kažkur atšliauždavo ir lyjant lietui pasimėgaudamos naikino viską, kas žalia.

Taigi, kažkurį tos vasaros šeštadienį po lietaus nusprendžiau, kad įprastos keršto akcijos yra nepakankamos, reikia imtis papildomų priemonių. Jos valgo mano daržą, aš suvalgysiu jas! Žinoma, visų įveikti nepavyks, bet stengtis reikia

Pradėjau googlinti. Receptų radau visokių, bet dauguma jų skambėjo nelabai įtikinamai. Pasiūlymus jas pagavus nuplauti ir išvirti, o po to pakepti (tipo skonis kaip grybų) manęs nesužavėjo. Googlinau toliau, kol radau nejautrių nervų žmonėms pritaikytą ilgo proceso receptą. Tai bene gražiausias straipsnis apie sraigių gamybą, kurį teko paskaityti.

Aš gaminu truputėlį kitaip, .t.y., truputį ilgiau: daugiau žaidžiu su šiais moliuskais, daugiau prausiu, daugiau valau. Valgysiu juk aš ir mano svečiai

Va, ir iš tiesų sraigių gamybą nėra itin malonus procesas, ne tik dėl to, kad gaila gyvūnėlio, bet ir dėl gyvūnėlio gana ilgos kankinimo dalies, kvapų, gleivių ir pan. Tačiau, kaip ir parašyta tame straipsnyje, vėliau viską atperka gurmaniški vakarėliai su draugais ir  šalto balto vyno taure.

Jei dėl išankstinių nuostatų dar nepasibaisėjot ir nenuėjot skaityti Beatos tiramisų receptų, Jums leidus pradedu šių metų sraigių kelionę link mano šaldytuvo kameros.

Pradžioj reikia pasakyti, kad birželis yra bene geriausias metas rinkti sraiges maistui (čia mano nuomone). Oficialiai sraiges pradeda rinkti gegužę ir renka iki liepos vidurio, aš renkuosi sezono viduriuką. Kodėl?  Tiek sezono pradžioje, o dar labiau sezono pabaigoje sraigės yra linkusios misti įvairiais papuviakais.  Gegužės gale ir birželį jas galite susirinkti pievose ant žalios žolės.  Tai toks ir pasirinkimas.

Taigi, šis sekmadienis buvo puiki diena sraigiauti – palijo lietus, truputį atvėso, sraigės išėjo pasišliaužioti, o aš atsiginklavusi kibiru ir botais iššėjau pasiganyti į lankas (Vilniaus rajone). Laimikis, kurio man užteks iki kitos vasaros – pilnas kibiras gražuolių.

Pagal receptą jas reikėtų nuplauti, nurankioti visokius aplipusius reikalus (žoles, žemes ir kakučius), leisti truputį nuvarvėti vandeniui ir paruošti joms tinkamas sąlygas miltų dietai. Aš viską darau labai kruoščiai, švara man itin svarbi.

Šiemet sraigės gyvena šiose dėžėse.

Pagal visokias rekomendacijas, kurių prisikaičiau internetuose, reikėtų, kad indai būtų nemaži – sraigėms reikia vietos pašliaužioti. Šį rekomendacija net tik humaniškumo pademostravimas, sugrūstos jos – nugaištų, o mums reikia jų gyvų.

Kitas svarbus momentas – sraigių negalima dėti į kartonines dėžės, negalima dengti medžiaga. Nepatikėsit, bet jos sugeba prasigraužti. Jei nenorite sraigių gaudyti po namus (nuo lubų ir sienų), reikėtų, kad talpos būtų medinės, plastikinės ar metalinės. Būtina, kad oras cirkuliuotų laisvai.

Taigi, visą laimikį paskirstau į šias dvi dėžes:

Apibarstau miltais (nepersistengiam, bet ir negailim) ir uždarau jas į kalėjimą.

Taip supakuotas turėtumėte pastatyti kur nor į pavėsį. Sraigės tiesioginių saulės spindulių nemėgsta. Suprantu, kad Jums nelabai įdomu, ką jos mėgsta, o ko ne, visgi aš linkusi joms pataikauti, nes man reikia jų gyvų

Maždaug po paros procesą tęsiame.

Vaizdelis kaip tvarte. Kvapelis irgi panašus. Nesmagu ir man, ir joms. Todėl aš jas išrenku, kiek galiu nukrapštau kakučius, laikinai sudedu į kokį nors didesnį indą, išplaunu plastikines dėžes, iššluostau ir vės sraiges grąžinu atgal. Jei kieme labai karšta, tuose induose gali būti labai sausa. Jei taip, sraiges nuprausiu po vandenuku. Tą darau, nes man jos vis dar reikalingos gyvos.

Pabarstaus miltais ir vėl – parai į kalėjimą.

Tokią procedūrą reiktų kartoti bent tris paras. Keturios, penkios – idealu.

Kol kas tiek, laukite tęsinio. Gaminsime iki pat to vakarėlio su draugais

Pagalvojau, kad dietos proga ir kaip idėja Skirtumo pietums galbūt tiktų toks salotų variantas. Tokias ir panašias salotas ruošiu tada, kai nėra ką valgyti (o labai norisi ir norisi ant greičio), o šaldytuve yra visiokių atliekų

Šiai, konkrečiai, salotų lėkštei (paruoštai per 5 min.) ruošti naudojau:

2-3 šaukštus alyvuogių aliejaus
1 galvą svogūno
1 saują sėklų (saulėgražų, moliūgo, linų sėmenų)
1/3 raudonos paprikos
1-2 saliero kotai
keli koteliai brokolio
žiupsnelį druskos
šviežiai grūstų juodųjų pipirų
čiobreliai (pagal skonį)

Gamybos procedūra:

Į keptuvę įpilam 2-3 šaukštus alyvuogių aliejaus, kaitinam, pjaustom ir sudedame svogūną (aš jį pjaustau gana stambiai, griežinėliais), beriam čiobrelius, beriam sėklas, pjaustom ir dedam į keptuvę papriką, vėliau smulkinam salierų kotus, tuomet – brokolį. Viską pakepam kelias minutes, tuomet beriame druską, pipiriukus, papildome čiobreliais. Ir viskas, krauname į lekštę ir valgom su juoda duona.

Niuansiukai:

Daržoves į keptuvę dedam principu – pirmiau tas, kurios ilgiau kepa.
Čiobrelį renkuosi todėl, nes jis yra nerealiai skanus reikalas kartu su keptais svogūnais. Galit naudoti savo mėgstamas žoleles.
Galite dėti kitų spalvų paprikas, kepti kalafijorus, cukinijas, šampinjonus, šparagines pupeles, morkas ir pan.
Sėklų visada turiu virtuvės spintelėje mėgstu jų pridėti į košes, į troškinius ir pan.
Jai manote, kad trūksta mėsos, galite įdėti savo mėgstamos

Skanaus!

Gerbiamas p. Andriau Užkalni, balsavau už Jus, nes tikiu, kad būtent Jūs galite išgelbėti Lietuvą nuo visokių piktadarių, vagių ir plėšikų.

Nuėjusi balsuoti negalėjau atsižavėti Jūsų kuklumu. Priešingai nei visi kiti, Jūs net neįrašėte savo vardo ir pavardės į balsavimo biliotenį. Žinoma, tai nieko keista, juk kuklus buvote ir visą rinkimų agitacijos laikotarpį.

Labai vertinu Jūsų požiūrį į gamtos tausojimą ir medžių išsaugojimą. Jūs, priešingai nei visi kiti, neužkišote mano pašto dežutės savo praklamacijomis, nerašėte man nei popierinių nei el. laiškų, nekvaršinot mano galvos Facebook,e, nesiuntinėjot man esemeskių vidurį nakties. Vienintelis taip kukliai kreipėtės šiandien į visus rinkėjus. Jūsų kuklumas, net neabejoju, išsaugojo bent 20 didelių medžių ir išmetė į atmosferą mažiau CO2. Esu Jums už tai labai dėkinga.

Visiems, kurie dar nebalsavote, noriu pranešti, kad tame biliotenyje yra palikta laisvos vietos, o būdelėje yra tušinukas. Taigi, nekreipkit dėmesio į gerb. A. Užkalnio kuklumą ir įrašykit savo tinkamą pasirinkimą.

Už Lietuvą!

Užlipau ant svarstyklių ir supykau. Visi nuosavi kilogramai drąsiai telpa į rekomenduojamus KMI, bet visvien jama pyktis.

Žiauriai nemėgstu sporto klubų ir tų strikaliojimų ant stepų. Na ir žinoma, ten vykstančių treningų madų šou ir mis sporcmenka rinkimų.  Feeee, todėl visi mano bandymai sportuoti civilizuotai baigiasi vienu-dviem apsilankymais toje įstaigoje.

Bet sportas – sveikata, todėl vėl pradedu sportuoti. Šįkart veiksmas vyksta kažkokiame lenkų-rusų vaikų darželio aktų salėje. Sportus (kalanetika) veda kažkokia buvusi balerina iš Ukrainos (nereali moteris).

Kaifuoju nuo ukrainietės temperamento, nuostabiai netaisyklingos jos lietuvių kalbos, gaunamo dėmesio. Jaučiuosi motyvuojama ir susimotyvavusi.

Toje mirštančių gulbių sektoje mes kaskart kartojam tris burtažodžius: nusiteikimas, maistas, kalanetika. Po savaitės inkštimo tempiant raumenis mane aplankė mintis, kad tie burtažodžiai kartojami ne veltui.

Užsirašiau pas dietologę.

Keistas reikalas eiti pas tokių reikalų specialistą su normaliu KMI  Pakeliui vis mąstau, ką pasakysiu atėjusi. Tipo, va po visų švenčių priaugau 3 kilogramus (ir šiaip kelis kg iki švenčių buvau pasitaupiusi), labai noriu, kad jie nukristų.  Juokinga, palyginti su tais atvejais, kai mergaitės sveria 120 kg ir joms būtina numesti bent 40.

Galvojau, gausiu aš arba siuntimą galvą pasigydyti, arba pusryčiams vandens stiklinę ir virtą krapą, pietums – tris morkas, vakarienei – kefyro. O ką gavau?

Gavau paskaitą apie mitybos esminius principus, mano kasdienių mitybos įpročių pokalbį/analizę, patikrinimą kažkokiu aparatu, kuris žino visus raumenų, riebalų ir skysčių santykius, kilogramus ir proc., pavyzdinį meniu savaitei, kurį galima naudoti kūrybiškai.

Kaip ir visos mergaitės internetuose buvau prisiskaičiusi belekokių dietų variantų, esu net dovanų gavusi knygą “Dieta pagal kraujo grupę”, o esmė visgi yra (kaip mano uošvis sako) čia: “menše žrat i bolše dvigatsa”.

Taigi, pasirodo, geras dietologas yra tas žmogus, kuris pagal jūsų atliekamų judesių kiekį ir dažnį jums paskaičiuos reikalingą kalorijų kiekį, o tada pagal principą skanu/neskanu arba mėgstu/nemėgstu paruoš meniu.

Jei norite numesti svorio, jis tiesiog truputį pamažins kalorijų skaičiu, jei norite priaugti (būna ir taip) – padidins, jei norite tvarkingai maitintis – apskaičiuos optimalų kiekį.

Po pirmosios “dietos” laikymosi dienos supratau, kad teks valgyti daugiau, nei valgiau iki šiol – teks valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę, ir dar būtinai suvalgyti vaisių ir dar kokį užkandžiuką. Ta proga mano dieta tapo mitybos disciplina.

Dar prieš dvi savaites rytais miegodavau iki paskutinės minutės, tada paskubom išgerdavau kavos puodelį ir vėluodama važiuodavau į darbus, darbe dar keli puodeliai kavos, pietų metu džiaugdavausi ramesniu laiku ir skubėdavau pasidaryti daugiau darbų, o vakare tai jau galima skaniai pavalgyti, ech. Prisikemši iki soties, dar truputį pamaigai kompą, pabendrauji su namiškiais ir eini miegoti.

O dabar disciplina.

Trys savaitės kalanetikos, dvi savaitės mitybos disciplinos, -3 kg beigi atsargūs vyro pagyrimai.

Didžiai susidomėjusi sekiau vykstančią revoliuciją prieš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) funkcionierius, ir purčiau galvą. Pati esu už gražią lietuvių kalbą, todėl man atrodė savaime suprantama, kad VLKK savo veikla daro mūsų kalbą gražesnę, vadinasi, VLKK yra geriečiai. O visi revoliucionieriai – atitinkamai blogiečiai, nes puola kalbininkus ir pačią lietuvių kalbą.

Apie revoliuciją perskaičiau viską:

• 2010-12-14 – VLKK darbo kokybės įvertinimas (Rokiškis)
• 2011-01-26 – Kalbininkės Loretos Vaicekauskienės interviu į paširdžius VLKK (lrytas.lt)
• 2011-01-27 – VLKK atsakymas į Loretos iškeltas mintis (lrytas.lt)
• 2011-01-31 – Kalbos vartotojo laiškas kalbos reguliavimo talibanui (Užkalnis lrytas.lt)
• 2011-02-01 – Neteiktinomis konstrukcijomis dainuojanti revoliucija (Užkalnis)
• 2011-02-01 – Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės dūris VLKK autoritetui (lrytas.lt)
• 2011-02-01 – VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147 (Rokiškis)
• 2011-02-02 – Esminė kalbainių bėda (Rokiškis)
• 2011-02-04 – Kodėl kalbainiams nesiseka įgyti autoriteto? Mažas pavyzdys (Užkalnis)
• 2011-02-04 – Kas nutildė mūsų kalbininkus? (Lietuvos aidas)
• 2011-02-05 – Kalbininkų pareiškimas, kad nereikia smerkti Loretos ir kitų priešingai manančių, tačiau juos atvesti į doros kelią (alkas.lt)
• 2011-02-06 – Kalbos vartotojos skydas nuo Kristinos Sabaliauskaitės dūrio (lrytas.lt)
• 2011-02-06 – Apie semantinę cenzūrą: Irenos Smetonienės spalvos (Rokiškis)
• 2011-02-07 – Žinios iš fronto: kalbainiai pastebėjo “išpuolius”, žada auklėti (Užkalnis)
• 2011-02-07 – Grąžinkite lietuviams pardavimus #1 (commonsense.lt)
• 2011-02-07 – Kalbainių autoritarizmas ir priešdėlis da- (Rokiškis)
• 2011-02-08 – VLKK išsidirbinėjimai ir traštininkų atsakymas į tai (arba lietuvių kalbos revoliucija) (toks Skirtumas)
• 2011-02-08 – Ramunė Čičirkaitė apie tai, kaip šiandien kalba Vilnius (lrytas.lt)
• 2011-02-08 – Grąžinkite lietuviams pardavimus #2 (commonsense.lt)
• 2011-02-09 – Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija (Rokiškis)
• 2011-02-10 - Stebint šlėktų (Rokiškio ir Užkalnio) karą su chamais policininkais (kalbainiais). Įspūdžiai veda į išvadas (urvas)
• 2011-02-10 – Revoliucijos dežūruojančiojo naujienlaiškis (Užkalnis)

Sekiau, kaip kapojasi mano mėgiami knygų ir internetų rašytojai su kalbainiais, tačiau nepasirinkau nė vieno revoliucijos fronto. Juk, maniau, VLKK gina tyrą ir gražią lietuvių kalbą, tokią, kokios pagrindus mums padėjo iškilusis Jonas Jablonskis.

Ir tuomet pradėjau googlinti. Ieškojau, pati nežinodama ko. Ir atradau.

O atradusi žiauriai nusivyliau. Ir dabar jaučiuosi išduota ir, tiesą sakant, durnės vietoj.

Nenoriu piršti savo nuomonės: ar esate vedžiojami VLKK už nosies, nuspręskite jūs patys.

Štai, kaip sako Irena Smetonienė, VLKK pirmininkė:

„Kiekvienos kalbos pagrindų pagrindas – rašyba. Jeigu nėra rašybos, sutrinka pagrindinis šnekamosios kalbos dalykas – fonetika (tartis), tada viskas ima griūti nuo pamatų. Va čia yra blogiausia. Rašybos dalykai turėtų būti kaip šventas reikalas“

O štai kaip rašė Jonas Jablonskis 1901 m.:

Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. (…) Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama.

Paskaitai, žmogus, ir gauni lyg šlapiu skuduru per snukį.

Norite gauti į snukį ir jūs? Paskaitykite visą J. Jablonskio (pasirašiusio Petro Kriaušaičio slapyvardžiu) prakalbą 1901 m. gramatikos vadovėliui:

Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos įstatymus ir ypatybes. Tasai mokslas supažindina mus su žodžių garsais ir permainomis, kurios įvyksta žodyje keliems garsams susitikus; parodo, kokiu būdu yra padaryti kalbos žodžiai ir kaip jie vartomi arba lankstomi; rodo teip-pat, kaip kalba vartoja ir sutaikina su kits-kitu savo žodžius, t.y., moko sustatyti žodžius ir sudaryti iš jų ištisus sakinius; gramatika rodo pagaliaus, kaip reikia šnekamoji kalba išreikšti raštu, t.y., kaip reikia rašyti, norint rašyti pagal kalbos įstatymus.

Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. Kur tautos raštenybė yra labai plati, kur yra nemaža rašytojų, supratusių žmonių kalbos dvasią ir kaip reikiant suvartojusių tą supratimą savo raštuose, tę galima gramatikos tikslui ir iš tų raštų naudotis. Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama. Kitaip reikia elgtis tuo-tarpu sustatytojui lietuvių kalbos vadovėlio. Jisai turi visą savo mokslą remti ant žmonių kalbos įstatymų, nes mūsų rašytojai patys yra dažnai parėmę savo raštų kalbą ne ant žmonių kalbos, bet ant svetimų kalbų įstatymų. Todėl gramatikos tikslui tuo-tarpu tokie raštai arba tokios raštų dalys tegalima vartoti, kur rašytojo darbe yra išreikštas kokis-norint žmonių kalbos įstatymas, kur rašytojas, išreikšdamas savo mintis ir nuomones, įvykino savo raštuose žmonių kalbos dvasią. Taigi, suvartojant prie žmonių kalbos ir rašytojų darbus, reikia būti labai atsargiam: gramatikai iš tų darbų tiktai tokie tereikia imti mažmožiai, kurie yra tiesiai pasemti iš žmonių kalbos ir paremti ant tos kalbos įstatymų.

Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam: mūsų tauta nuo senų-senovės kentėjo visokias svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą. Trumpai sakant, pačių žmonių kalboje daug kas yra paremta ant svetimųjų kalbų: iš svetimųjų kalbų įsibrovė mūsų kalbon ne tiktai daugybė svetimų žodžių, bet ir nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų žmonių kalbą. Teip, prie žodžių ir reiškinių tikrai lietuviškų, vartojamų tarp žmonių nuo senų-senovės, yra mūsų šnekamojoje kalboje daug ir šiukšlių. Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti.

Mūsų tautos žmonės ne visur vienaip kalba: mūsų kalba nuo senų senovės suskydo į kelias tarmes, o tos tarmės – į daugybę tarmelių. Kitą-kart rašomojoje kalboje buvo iškilus eikštėn rytiečių tarmė; vėliaus daugiausia dirbdavo žemaičių rašytojai; Prūsų Lietuvos raštuose – bus jau su viršum šimtas metų – vartojama savotiška, Prūsų lietuvių, tarmė; paskutinį laiką ėmė rašyti daugybė žmonių “suvalkietiškai”, beveik teip, kaip rašoma Prūsų lietuvių raštuose. – Rašomosios kalbos tiesas visuoment įgįja kokia-norit viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios-norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį razdamas; jei raštų tarmėje nėra kokių tikrai lietuviškų reiškinių, vartojamų kitose tarmėse, rašytojas privalo naudotis iš kitų tarmių; jei rašytojui yra žinoma, kad jo vartojamas žodis beveik visur kitaip bus suprantamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prie skaitytojų ir visada rūpintis, kad jį suprastų daugumas. Teip pasielgiant su kitomis tarmėmis ir rašant “viena” tarme, galima bus tikėtis, juog raštų tarmė bus suprantama skaitytojams ir įgis visas “rašomosios kalbos” tiesas. Taigi šitos gramatikos kalba bus “paprastoji suvalkiečių tarmė”, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama.

Dabartinės sąlygos nelabai geros gramatikai rašyti. Yra rašytojų, kurie reikalauja, kad gramatikoje nebūtų svyrinėjimų, kad būtų pasakyta, kaip tikrai reikėtų kalbėti ir rašyti. Mūsų rašomoji kalba teip dar neišdirbta, jos rašyba teip nevienoda, juog tvirti įstatymai jai duoti tuo-tarpu yra labai sunku. Reikia visuomet minėti, kad ir kitų tautų gramatikose, nors jų raštenybė daug daugiaus išdirbta, yra nemaža visokių svyrinėjimų. Kogi norėti nuo mūsų gramatikos? Tokia gramatika, kurios įstatymai visiems įtiktų, tiesiog negalima tuo-tarpu parašyti. Kad gramatikoje būtų mažiaus ydų ir visokių klaidų, kad naujienos, kuriąs čionai surašėme, neperdaug būtų priešingos paties skaitytojo žinioms, pagaliaus kad gramatika būtų maža ir “visiems” prieinama, – rašome trumpai, labai trumpai, paliezdami tiktai svarbiausius gramatikos klausimus, be kurių sunku šis-tas lietuviškai “be klaidų” parašyti. Kritika tenurodai gramatikos ydas, kam reiks tepasimokai iš jos, o sustatytojas, išklausęs kritikos patarmių ir pats tuo-tarpu pasimokęs, kitą-kart pasistengs daugiaus parašyti apie “rašomosios kalbos” įstatymus.

O čia originalų skaitmeninės kopijos. Norėčiau besti į akis apsimelavusiems Smetonienei, Pupkiui ir kitiems kalbainiams. Jablonskis turbūt vartosi kape, kol šie veikėjai “gina” mūsų kalbą. O iš tiesų, apsimesdami, kad švarina mūsų galvas, tiesiog plauna mums smegenis.

Kugelį kepiau šeštadienį. Kugelio receptų internetuose yra daug, tačiau aš visgi nusprendžiau nufotkinti jo likučius ir surašyti, mano nuomone, esminius, greitai moters kepamo kugelio principus.

Iš esmės gaminti mėgstu, tiksliau mėgstu naminį maistą, todėl tenka pažaisti virtuvėje. Bet yra puiku, kai bet kokio maisto gamyba trunka kuo trumpiau.

Jei jūs esate moteris, ir norite kuo greičiau iškepti kugelį, pirmučiausia reikėtų bulvių skutimą deleguoti savo brangiausiam ir profesionaliausiam pasaulyje bulvių skutėjui – vyrui. Svarbu viešai pagirti jo profesionalumą Labai gerai veikia. Patikrinta.

Taigi, kol jus žiūrite savo mėgiamą serialą, jūsų vyras su šypsena veide skuta reikiamą kiekį bulvių (mūsų atveju tai buvo apie 4 l. kibiriukas bulvių).

Bulvės nuskustos. Kol jūs bulves plaunate, jūsų vyras mielai nulupa 5-6 svogūnus ir juos supjausto.

Na, šiame etape aš savo vyrą paleidžiu pailsėti ir kol jis siurbia kambarius aš sutarkuoju bulves, į tarkius įmušu tris kiaušinius, svogūnus pakepinu (kol gražiai pagelsta) alyguogių aliejuje, juos kartu su aliejumi irgi supilu į tarkius.

Tuomet (vyras vis dar siurbia) užvirinu apie 0,5 l pieno ir nuplikau juo tuos pačius bulvių tarkius. Iberiu druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį), viską išmaišau ir supilu į kepimo indą.

Jei norite/mėgstate, kad kugelis būtų tąsus – tuomet būtinai plikykite jį pienu. Jei nenorite – pieno visai galite nepilti. Nežinau, ar suprantamai išsireiškiu dėl kugelio tąsumo, bet tą tąsaus (ne sauso) kugelio paslaptį visada pabrėždavo mano močiutė.

Tuomet iš šaldytuvo išsitraukiu sviesto, supjaustau jį (apie 1/3 pakelio) į nedidelius gabaliukus ir sumetu juos į tarkius.

Matyt, pasakysite: “Oi kaip riebu”. Sutinku, bet čia ir slypi toji skaniųjų bulvių paslaptis – kepta bulvė yra daug skanesnė, kai negailima riebaliukų. Bent man taip skaniau.

Visai gerai, kai kepimo indas yra su dangčiu. Jei jo nėra, tuomet galima uždengti su folija. Savo kepinį uždengiau folija, įdėjau į 170 C įkaitintą orkaitę, įjungiau ciklono funkciją ir kepiau apie 1,5 val.

Kol kugelis kepa, aš toliau žiūriu savo serialą.

Praėjus 1,5 val. nuimu dangtį (foliją) ir dar 10-15 min. palieku jį apskrusti.

Vyras, beje, jau buvo baigęs siurbti, todėl galėjo serviruoti stalą, t.y. dėlioti lekštes ir šakutes.

Apie kugelio padažus nieko nerašysiu, jų yra daug ir įvairių, o aš valgau tiesiog su grietine, užsigeriu kefyru.  Nuostabiausiais derinys mano skonio receptoriams.

Taigi, linkiu greito šeimininkavimo virtuvėje.