Mergaitė

Šiemet dukart teko apsilankyti Gruzijoje. Pirmą kartą bilietą nusipirkau pati ir su kuprinėm ant pečių bastėmės iš vieno miestelio iki kito kaimelio. Veiksmas vyko balandžio mėnesį.

Antrąsyk ten nuvykau rugsėjo gale. Visai neplanavau važiuoti, tačiau Galvažmogųpuošia iš www.commonsense.lt sulaukė skambučio/kvietimo nuvykti į Gruziją, apsilankyti Boržomio apylinkėse ir gamykloje. Ponulis negalėjo, mat buvo baisiai užsiemęs su Efektyvumo konferencijos organizavimais. Kitas – Nerius –  jųjų blogo autorius irgi negalėjo, nes kaži kur tom dienom darbo reikalais bastėsi po pasaulį, o Audrius, trečiasis commonsense.lt autorius, irgi negalėjo – nebepamenu kodėl.  O aš, kadangi turiu artimų santykių su Galvažmogųpuošia, tai vat todėl (prisižadėjusi parašyti ir į www.commonsense.lt, ir į čia) išvažiavau su  žurnalistų ir blogerių (Klecku ir Jurgita iš Savaitgalio rendez-vous) kompanija į šią nuostabią kelionę.

Šiaip tai yra nerealus dalykas šiais laikais, kad kažkas tiesiog paima ir pasisiūlo apmokėti keturių dienų atostogas be galo svetingoje šalyje, su nesibaigiančiu vynu, chinkaliais ir chačapūriais, ir aišku, boržomiu. Jei dar tas vynas būtų buvęs su burbuliukais, būčiau likusi ten gyventi 🙂

Kodėl Gruzija?

Praeitais metais, kai ant Lietuvos žemės vyko kašio čempas, mes ištaikę kelių dienų varžybų pertrauką Panevėžyje, nuvažiavome į Klaipėdą. Tądien Klaipėdoje kovojo Rusija-Gruzija. Į varžybas nėjome. Bet nukeliavom į tokį Friedricho pasažą, katrą krepšinio čempionato metu globojo Gruzijos ambasada.

Nesugebėsiu nupasakoti, kaip skaniai ten prisiragavom gruziniško maisto ir vyno, priklausėm visokių gruziniškų dainų, prišokom šokių ir prižiūrėjom gruziniško baleto. Buvo nuostabus vakaras Klaipėdoje su gerais draugais.

Taigi, būtent tą vakarą su tais gerais nusprendėm, kad taupom babkes ir pavasarį keliaujam į Gruziją.  Mes pažadais nesišvaistom, tad balandį jau mindėm Gruzijos žemę.

Kodėl Gruzija antrą kartą?

Todėl, kad pirmą kartą patiko, ir, aišku, daug ko nespėjom, nepatyrėm, neparagavom. Todėl, kad tokie ekspromtai man patinka. Todėl, kad tai galimybė pakeisti aplinką, pakeisti žmones, patikrinti save ir gluminimo sugebėjimus.

Manau, žinau, kad kada nors bus ir trečias kartas.

Balandis Gruzijoje

Nepasakosiu kur verta nukeliauti ir ką verta pamatyti, nes kiekvienam savo, o ir šiaip internetai mirga įvairiais keliavimo patarimais. Tiesiog keli pastebėjimai…

Jei ispanai turi savo kodinį pasakymą „rytoj“ (mañana), tai gruzinai turi – „už 10 minučių“, „už dviejų valandų“ ir t.t. Į tai verta atkreipti dėmesį, jei jau valandą laukiate autobuso kažkokios belekokios gatvės sankryžoje kartu su karvėmis arba kalbate telefonu su dėde iš Tbilisio oro uosto, katras neva atsakingas už jūsų jau 4 dienas neatsirandanti registruotą bagažą.

Nebijokit bendrauti su žmonėmis, stabdyti taxi ir derėtis su taksitais 🙂

Nenustebkit, jei kaži kur kalnuose, kur niekas aplinkui negyvena, stūgso kalne išgremžtas David Gareja vienuolynas, o trobelėje šalia jo veikia saulės batareika.

Nesigluminkite, jei į Jūsų viešbučio kambarį, kai drybsote lovoje, įžengs popas ir pašlakstys jumi šventu vandeniu ir padūmins šventais dūmais.

Ir nevaidinkite išpindėjusių europiečių, jei į vonios kambarį viešbutyje jums teks pėdinti per koridorių, arba jei gyvendami pas žmones naudositės bendra virtuve, bendru tualetu ir dušu.

Ir dar, realiai tūrėtumėte būti nudžiugę, kad iš krano bėga karštas (šiltas) vanduo, o miegant lovose jums tarp šonkaulių, kepenų ir plaučių nesispraudžia spyruoklės.

Hipnotizuojančiuose Kaukazo kalnuose būt gerai neužsihipnuotizuoti, nes ten pasitaiko linkusių riedėti puntukų.

Tuomet grįžusi namo ant savo FB sienos užrašiau:

Užburiantys ir bauginantys Kaukazo kalnai, atlapaširdžiai gruzinai, geras maistas, skanus vynas, laisvos ir visada namo grįžtančios karvės, avis (kaip pasakose) ganantys piemenys, miestai virtę statybų aikštelėmis… Tokia ta nuostabi ir nesuprasta Gruzija.

Rusėjis Gruzijoje

Viskas kardinaliai aukštyn kojom, nei balandį.

Kaip ir rašiau, su grupe nepažįstamų žmonių susitinkame Vilniaus oro uoste, priduodam lagaminus (svarbiausia, kad juos vėliau ir atgaunam)  ir skrendam į  Tbilisį. Kolegos žurnalistai ir blogeriai baisiai nudžiunga gavę po butelaitį raudono vyno  iš to dėdės, katras yra muitininkas, ir piktu veidu turėtų įtariai žiūrėti į mumis ir atsargiai dėti antspaudą į pasą. Bet ne, jis šypsosi ir duoda bonkę. Aš apsidžiaugiu, bet nelabai… Tiesiog po kelių labai linksmų dūzgių raudono vyno jau nebegeriu.

Boržomio gruzinai mus apgyvendina labai normaliame viešbutyje, su normaliom lovom, dušais, balkonais ir itin normalia terasa. Kol mes su Jurga tariamės, jog gyvensime  viename kambaryje, gruzinas išpučia akis ir paduoda mums skirtingų kambarių raktelius. Žodžiu, gyvenam kaip buožės, visi atskiruose kambariuose.

Vakare, labai netgi normaliame restorane, pačiame Tbilisio centre, kažkur ant stogo gavome pirmąją vakarienę. Bet apie maistus aš čia nesiplėtosiu, nes jau pasiplėtojo ir dar pasiplėtojo Savaitgalio rendez-vous.

Kitą dieną išvykome į Boržomį.

Kadangi nesu mačiusi, kaip natūralus mineralinis vanduo išgaunamas ir pakliūna į buteliukus pas mus, tad tiesiog dėl paties proceso buvo labai įdomu.

Vėlgi kažkur kalnuose (o gal ir ne tik) Boržomio apylinkėse ir pačiame Boržomyje yra daugiau nei 100 gręžinių, iš kurių vamzdžiais vanduo teka iki pat gamyklos. Mes lankėmės ir ragavome natūraliai su burbuliukais kylančio šilto Boržomio iš 41 gręžinio. Šiltas jis  – šlykštokokas ir su sieros ataskoniu. Nors sako, kad šis mineralinis vanduo neturi sieros. Taip vadinamas sieros kvapas atsiranda dėl dujų, kurios keliauja paskui  mineralinį vandenį. Dujos susideda iš 97-98 proc. anglies dvideginio (CO₂) ir mažo procento (1-1,5)  vandenilio sulfido dujų (H₂S). Būtent pastarąsias charakterizuoja stiprus specifinis kvapas. Patekęs į paviršių, vanduo natūraliai netenka dujų ir būtent todėl ragaudami vandenį buteliukuose jokio sieros skonio anei kvapo nepajusite.

Lankėmės ir gamykloje, ten toks krūtas gruzinas mus visur vedžiojo ir viską rodė. Matėme, kaip iš PET zagatovkių padaro normalius butelius, tada automatiškai viską supilsto, užsuka dangtelius, priklijuoja etikeles, užrašo gaminimo datas, buteliukai automatiškai susirikiuoja po šešis, tada juos apvynioja pakavimo celofanais, o jau tik vėliau kiti gruzinai tuos pakus krauna į vagonus ir siunčia į svečias šalis.

Žodžiu, taip kaip aš visada žaviuosi metro (na aš turiu maniją važiuoti metro svečiose šalyse ir dūsauti, kad kokie yra protingi žmonės, kad taip viską gudriai sugalvojo…), tai ir šioje gamykloje dūsavau, kaip čia taip viskas veikia, robotai paima, padeda, užkabina, išpūčia, pripila, užsuka, etiketes užklijuoja, surikiuoja, supakuoja. Žmogus reikalingas tik brokui sužiūrėti ir pašalinti.

Dar esu girdėjusi tokį gandą, kad Boržomi pilsto Kaune. Tai, žinokit, čia yra visiška nesąmonė, visiška. Aš klausiau. Sakė, kad čia pavidolių konkurentų pezalai. Tikrasis boržomis yra pilstomas ten, kur jis išgaunamas. Nežinau aš Kaune jokio krano, iš kurio bėgtų mineralkė, ir dar natūraliai gazuota.

O kas rugsėjį kardinaliai kitaip, nei balandį?

Ne tik gamtos, metų laiko ir temperatūros skirtumai.

Balandį daug sutiktų paprastų žmonių. Visi jie pasakojo apie sunkų ir skurdų gyvenimą. Apie tai, kad jų pensijos po 100 larių (160 Lt), kad vidutinis atlyginimas po 250 larių (nors ne visi ir tiek uždirba). Ir tokių dauguma.

Daug žiguliukų ir moskvičių. Bet ir džipų galima pamatyti. Jais važinėja tie, kurie apsukresni, biznius daro ar užsieniuose dirba.

Balandį sutikom vieną dėdę (jis mus ir mūsų lagaminus savo dideliu džipu iki stoties pavežėjo), kurio firma antkapius gamina. Aišku, važiuodami į stotį užsukome ir į kapines 🙂 Biškutį keistai jautėmės, bet viskas per Galvažmogųpuošia, kuris išsirinkęs kuo geresnį pro šalį važiuojantį džipą jį susistabdė. Kol važiavome, o gruzinas pasakojo apie laidojimo tradicijas, vis pergyvenau, kad TOC ekspertas nepradėtų gruzinų verslininkui aiškinti, kaip pagerinti antkapių pardavimus.

Tuokar apart antkapių biznį valdančio gruzino, kitų verslo magnatų nesutikom. (Ai, sutikom, bet ir tie lietuviai, katrie valdo didžiausią prekybos centrų parduotuvių tinklą ir gruzinus europietiškos darbo kultūros moko). Tačiau girdėjom istorijų apie protingas verslininkes moteris, keletą metų pagyvenusias Europoje, pamačiusias, kaip žmonės ten gyvena, kaip ir kokius biznius daro, grįžusios namo pradėjo didelius verslus daryti: gaminti sūrius ir kt. pieno produktus, auginti daržoves ir prieskonines žoles.

O rugsėjį – visai kitokia patirtis. Išsilavinę, gražūs, intensyviai dirbantys, punktualūs, visada pasitempę ir saikingai vyną vartojantys, tačiau nemažiau (o realiai ir daug labiau) svetingi žmonės. Norintys svečiams parodyti tik geriausia, ką jie turi.

Aišku, šiuokart keliavome turistų takais, tačiau negi aš savo svečius vedžiočiau po Lietuvos šabakštynus….

Rezumuojant – džiaugiuosi, kad viskas susidėliojo taip, jog turėjau galimybę šią šalį pamatyti ir pajusti per skirtingas žmonių galimybes ir patirtis. Kad gruzinišką svetingumą galėjau pajusti ne tik puikiai suorganizuota kelione bei trimis aukštais nukrautais stalais, nesibaigiančiais juokais ir gera nuotaika, bet ir tada, kai atsitiktinai klampojant po Boržomio balas sutikta močiutė pakviečia užsukti pas ją kavos, o cukraus bėga skolintis pas kaimynę.

Įspūdžius apie šią mūsų kelionę jau aprašė:

Jurga iš Savaitgalio rendez-vous (daug gražių nuotraukų, kurių kelios yra iš šiame įraše)

Gruzija su Borjomi #1

Gruzija su Borjomi #2

Visada pasikėlęs Kleckas sudeliojo tekstą taip, kad į Gruziją galite ir nebevažiuoti:

Gruzija: gastronominio orgazmo ir lengvų pagirių šalis

Parašė ir mūsų bei latviškas DELFI:

Žvilgsnis į Gruziją: 160 litų pensija, meilė Lietuvai ir neatrastos galimybės verslininkams

Nieko nesuprantu, čia kažkas latviškai su daug foto

Ir dar kažkas latviškai su daug foto

Dabar ilgai viską virsime.

Sraigučių padukus reikėtų virti apie 2-3 valandas. Verdame vandenyje, maišytame su baltu vynu. Aš jamu litrą sauso balto vyno ir skiedžiu su tiek pat vandens, pridedu prieskonių (juodų pipirų, lauro, mairūno, baziliko lapelių). Taigi, tokiam skystimėlyje ir verdame.

Kadangi verda ilgokai, tai skystimėlis yra linkęs išgaruoti. Tad jei norite ne keptų, o virtų sraigių, laiks nuo laiko žvilgtelkit į puodą ir, jei reikia, būtinai papildykit vandens.

Kiautukus taip pat verdame. Na, aš juos verdu apie pusvalandį. Vidmantas nuolaida rašo, kad jis verda apie valandą. Nesiginčysiu, bet, manau, dezinfekcijos procedūrai pakanka ir pusvalandžio virimo.

Išvirę ištraukiame ir padžiauname ant švaraus sauso rakšluosčio. Galite naudoti ir vienkatinius rakšluosčius. Žodžiu, kol vis dar verda sraigės, jų namukai džiūsta.

O mes tuo tarpu gaminanės skanųjį sviestuką sraigių farširavimui.

Atvirai sakant nežinau, kokio kiekio Jums prireiks sviesto, viskas priklauso nuo sraigių kiekio, bet preliminariai kibirui sraigių pagaminti aš sunaudoju apie 1-1,5 kg sviesto. Šįkart sunaudojau 1,25 kg.

Sviestukas ruošiamas taip:

• Paliekamas kambario temperatūroje, kad atšiltų ir lengvai galima būti jį sukti su šaukštu.
• Į sviestą dedame druskos (pagal skonį, bet nereikia, kad būtų labai sūrų), smulkinto česnako (pagal skonį, bet man patinka kai česnakas jaučiasi, tai aš šian kiekiui sunaudoju apie 2-3 galvutes), smulkintų krapų ir petražolių.

Rezultate sviestas tūrėtų būti gražios žalios spalvos, kvepėti česnakais ir žolelėmis.

Taigi, jei jau turime sviestą, ir sraigės jau išvirė, o namukai jau sausi, galime pradėti paskutinį etapą.

Farširuojame atgal į namukus ir šauname į šaldiklį.

Šįkart aš jas šaldau kaip atsargas žiemai.

Norėdami sraiges vartoti, įkaitinkite orkaitę iki 180-200 C, sudėkite sraigutes į kokią skardelę ar molinį kepimo indelį taip, kad sviestukas neišbėgtų, ir pašildykite apie 5-7 min. Svarbu, kad sviestukas išsilydytų ir pradėtų šiek tiek kunkuliuoti.

Labai skanu su balta duonyte ir atšaldytu sausu baltu vynu.

Skanaus!

Čia – ankstesnės sraigių ruošimo serijos:

Kaip gaminti sraiges #1

Kaip gaminti sraiges #2

Kaip gaminti sraiges #3

 

Panašiu laiku prieš trejus metus, kai mano augintas salotas, žirnius, braškes ir agurkus pasičepsėdamos griaužė aštradantės sraigės, puoliau jas rinkti ir visaip kaip keršyti už padarytą žalą.  Jų  – galybė!  Ir keršyk nekeršijęs, jos vistiek iš kažkur atšliauždavo ir lyjant lietui pasimėgaudamos naikino viską, kas žalia.

Taigi, kažkurį tos vasaros šeštadienį po lietaus nusprendžiau, kad įprastos keršto akcijos yra nepakankamos, reikia imtis papildomų priemonių. Jos valgo mano daržą, aš suvalgysiu jas! Žinoma, visų įveikti nepavyks, bet stengtis reikia 🙂

Pradėjau googlinti. Receptų radau visokių, bet dauguma jų skambėjo nelabai įtikinamai. Pasiūlymus jas pagavus nuplauti ir išvirti, o po to pakepti (tipo skonis kaip grybų) manęs nesužavėjo. Googlinau toliau, kol radau nejautrių nervų žmonėms pritaikytą ilgo proceso receptą. Tai bene gražiausias straipsnis apie sraigių gamybą, kurį teko paskaityti.

Aš gaminu truputėlį kitaip, .t.y., truputį ilgiau: daugiau žaidžiu su šiais moliuskais, daugiau prausiu, daugiau valau. Valgysiu juk aš ir mano svečiai 🙂

Va, ir iš tiesų sraigių gamybą nėra itin malonus procesas, ne tik dėl to, kad gaila gyvūnėlio, bet ir dėl gyvūnėlio gana ilgos kankinimo dalies, kvapų, gleivių ir pan. Tačiau, kaip ir parašyta tame straipsnyje, vėliau viską atperka gurmaniški vakarėliai su draugais ir  šalto balto vyno taure.

Jei dėl išankstinių nuostatų dar nepasibaisėjot ir nenuėjot skaityti Beatos tiramisų receptų, Jums leidus pradedu šių metų sraigių kelionę link mano šaldytuvo kameros.

Pradžioj reikia pasakyti, kad birželis yra bene geriausias metas rinkti sraiges maistui (čia mano nuomone). Oficialiai sraiges pradeda rinkti gegužę ir renka iki liepos vidurio, aš renkuosi sezono viduriuką. Kodėl?  Tiek sezono pradžioje, o dar labiau sezono pabaigoje sraigės yra linkusios misti įvairiais papuviakais.  Gegužės gale ir birželį jas galite susirinkti pievose ant žalios žolės.  Tai toks ir pasirinkimas.

Taigi, šis sekmadienis buvo puiki diena sraigiauti – palijo lietus, truputį atvėso, sraigės išėjo pasišliaužioti, o aš atsiginklavusi kibiru ir botais iššėjau pasiganyti į lankas (Vilniaus rajone). Laimikis, kurio man užteks iki kitos vasaros – pilnas kibiras gražuolių.

Pagal receptą jas reikėtų nuplauti, nurankioti visokius aplipusius reikalus (žoles, žemes ir kakučius), leisti truputį nuvarvėti vandeniui ir paruošti joms tinkamas sąlygas miltų dietai. Aš viską darau labai kruoščiai, švara man itin svarbi.

Šiemet sraigės gyvena šiose dėžėse.

Pagal visokias rekomendacijas, kurių prisikaičiau internetuose, reikėtų, kad indai būtų nemaži – sraigėms reikia vietos pašliaužioti. Šį rekomendacija net tik humaniškumo pademostravimas, sugrūstos jos – nugaištų, o mums reikia jų gyvų.

Kitas svarbus momentas – sraigių negalima dėti į kartonines dėžės, negalima dengti medžiaga. Nepatikėsit, bet jos sugeba prasigraužti. Jei nenorite sraigių gaudyti po namus (nuo lubų ir sienų), reikėtų, kad talpos būtų medinės, plastikinės ar metalinės. Būtina, kad oras cirkuliuotų laisvai.

Taigi, visą laimikį paskirstau į šias dvi dėžes:

Apibarstau miltais (nepersistengiam, bet ir negailim) ir uždarau jas į kalėjimą.

Taip supakuotas turėtumėte pastatyti kur nor į pavėsį. Sraigės tiesioginių saulės spindulių nemėgsta. Suprantu, kad Jums nelabai įdomu, ką jos mėgsta, o ko ne, visgi aš linkusi joms pataikauti, nes man reikia jų gyvų 🙂

Maždaug po paros procesą tęsiame.

Vaizdelis kaip tvarte. Kvapelis irgi panašus. Nesmagu ir man, ir joms. Todėl aš jas išrenku, kiek galiu nukrapštau kakučius, laikinai sudedu į kokį nors didesnį indą, išplaunu plastikines dėžes, iššluostau ir vės sraiges grąžinu atgal. Jei kieme labai karšta, tuose induose gali būti labai sausa. Jei taip, sraiges nuprausiu po vandenuku. Tą darau, nes man jos vis dar reikalingos gyvos.

Pabarstaus miltais ir vėl – parai į kalėjimą.

Tokią procedūrą reiktų kartoti bent tris paras. Keturios, penkios – idealu.

Kol kas tiek, laukite tęsinio. Gaminsime iki pat to vakarėlio su draugais 🙂