Mergaitė

Visgi sakau LABAS, nors daug laiko vadovavausi principu „jei gali nerašyti, nerašyk!“. Kaltas Rokiškis, nes jis sumakalavo visus mano kategoriškus įsitikinimus ir perfrazavo mano principą į „Jei gali rašyti, rašyk!“.

Vairuodama mašiniuką į Tele2 4G demonstaciją (kurią aprašė ir Rokiškis, ir Andrius Kleiva), ginčijausi su Rokiškiu, dėsčiau, kokios banalios gali būti mano rašomos temos, o jis vis įrodinėjo, kad bobiški kulinariniai patarimai, ridikėlių auginimas ant palangės ir/ar šiltnamy, drabužių rinkimas dėvėtų drabužių parduotuvėse, dovanų pirkimas, renginių organizavimas ir kitokie gyvenimiški reikalai gali būti/yra įdomūs.

Švenčių proga eilinį kartą maišydama mišraines, kepdama kalmarus ir maukdama baltą vyną turėjau laiko apgalvoti didžiai gerbiamo blogerio pasiūlymą. Žodžiu, nusprendžiau rašyti.

Esu linkusi draugauti su fotoaparatais ir videokameromis, todėl savo rašliavas stengsiuosi pailiustruoti savos gamybos vaizdeliais.

Nieko ypatingo, paslaptingo ar niekam nežinomo tikrai neparašysiu, tačiau pasidalinsiu kasdieniais pastebėjimais, pasipiktinsiu vis kylančiomis maisto kainomis, pasidžiaugsiu veikiamais darbais.

Beje, vaikų neturiu, todėl apie pampersiukus, kakučius, tepaliukus nuo užpakaliuko iššutimo tikrai kolkas neturiu ką pasakyti. Visa tai yra labai žavu ir laukiama, tačiau kol kas šiomis temomis aš pass.

Labai džiaugsiuosi, jei paskaitę (-čiusios) ateities įrašus apipilsite mane klausimais ar šiaip nuspręsite pasiginčyti.

Kaupiuosi pirmajam tikram įrašui 🙂