Dvi Gruzijos: turistinė ir reklaminė
Posted by Mergaitė on Antradienis Oct 9, 2012 Under Šis bei tas
Šiemet dukart teko apsilankyti Gruzijoje. Pirmą kartą bilietą nusipirkau pati ir su kuprinėm ant pečių bastėmės iš vieno miestelio iki kito kaimelio. Veiksmas vyko balandžio mėnesį.
Antrąsyk ten nuvykau rugsėjo gale. Visai neplanavau važiuoti, tačiau Galvažmogųpuošia iš www.commonsense.lt sulaukė skambučio/kvietimo nuvykti į Gruziją, apsilankyti Boržomio apylinkėse ir gamykloje. Ponulis negalėjo, mat buvo baisiai užsiemęs su Efektyvumo konferencijos organizavimais. Kitas – Nerius – jųjų blogo autorius irgi negalėjo, nes kaži kur tom dienom darbo reikalais bastėsi po pasaulį, o Audrius, trečiasis commonsense.lt autorius, irgi negalėjo – nebepamenu kodėl. O aš, kadangi turiu artimų santykių su Galvažmogųpuošia, tai vat todėl (prisižadėjusi parašyti ir į www.commonsense.lt, ir į čia) išvažiavau su žurnalistų ir blogerių (Klecku ir Jurgita iš Savaitgalio rendez-vous) kompanija į šią nuostabią kelionę.
Šiaip tai yra nerealus dalykas šiais laikais, kad kažkas tiesiog paima ir pasisiūlo apmokėti keturių dienų atostogas be galo svetingoje šalyje, su nesibaigiančiu vynu, chinkaliais ir chačapūriais, ir aišku, boržomiu. Jei dar tas vynas būtų buvęs su burbuliukais, būčiau likusi ten gyventi 🙂
Kodėl Gruzija?
Praeitais metais, kai ant Lietuvos žemės vyko kašio čempas, mes ištaikę kelių dienų varžybų pertrauką Panevėžyje, nuvažiavome į Klaipėdą. Tądien Klaipėdoje kovojo Rusija-Gruzija. Į varžybas nėjome. Bet nukeliavom į tokį Friedricho pasažą, katrą krepšinio čempionato metu globojo Gruzijos ambasada.
Nesugebėsiu nupasakoti, kaip skaniai ten prisiragavom gruziniško maisto ir vyno, priklausėm visokių gruziniškų dainų, prišokom šokių ir prižiūrėjom gruziniško baleto. Buvo nuostabus vakaras Klaipėdoje su gerais draugais.
Taigi, būtent tą vakarą su tais gerais nusprendėm, kad taupom babkes ir pavasarį keliaujam į Gruziją. Mes pažadais nesišvaistom, tad balandį jau mindėm Gruzijos žemę.
Kodėl Gruzija antrą kartą?
Todėl, kad pirmą kartą patiko, ir, aišku, daug ko nespėjom, nepatyrėm, neparagavom. Todėl, kad tokie ekspromtai man patinka. Todėl, kad tai galimybė pakeisti aplinką, pakeisti žmones, patikrinti save ir gluminimo sugebėjimus.
Manau, žinau, kad kada nors bus ir trečias kartas.
Balandis Gruzijoje
Nepasakosiu kur verta nukeliauti ir ką verta pamatyti, nes kiekvienam savo, o ir šiaip internetai mirga įvairiais keliavimo patarimais. Tiesiog keli pastebėjimai…
Jei ispanai turi savo kodinį pasakymą „rytoj“ (mañana), tai gruzinai turi – „už 10 minučių“, „už dviejų valandų“ ir t.t. Į tai verta atkreipti dėmesį, jei jau valandą laukiate autobuso kažkokios belekokios gatvės sankryžoje kartu su karvėmis arba kalbate telefonu su dėde iš Tbilisio oro uosto, katras neva atsakingas už jūsų jau 4 dienas neatsirandanti registruotą bagažą.
Nebijokit bendrauti su žmonėmis, stabdyti taxi ir derėtis su taksitais 🙂
Nenustebkit, jei kaži kur kalnuose, kur niekas aplinkui negyvena, stūgso kalne išgremžtas David Gareja vienuolynas, o trobelėje šalia jo veikia saulės batareika.
Nesigluminkite, jei į Jūsų viešbučio kambarį, kai drybsote lovoje, įžengs popas ir pašlakstys jumi šventu vandeniu ir padūmins šventais dūmais.
Ir nevaidinkite išpindėjusių europiečių, jei į vonios kambarį viešbutyje jums teks pėdinti per koridorių, arba jei gyvendami pas žmones naudositės bendra virtuve, bendru tualetu ir dušu.
Ir dar, realiai tūrėtumėte būti nudžiugę, kad iš krano bėga karštas (šiltas) vanduo, o miegant lovose jums tarp šonkaulių, kepenų ir plaučių nesispraudžia spyruoklės.
Hipnotizuojančiuose Kaukazo kalnuose būt gerai neužsihipnuotizuoti, nes ten pasitaiko linkusių riedėti puntukų.
Tuomet grįžusi namo ant savo FB sienos užrašiau:
Užburiantys ir bauginantys Kaukazo kalnai, atlapaširdžiai gruzinai, geras maistas, skanus vynas, laisvos ir visada namo grįžtančios karvės, avis (kaip pasakose) ganantys piemenys, miestai virtę statybų aikštelėmis… Tokia ta nuostabi ir nesuprasta Gruzija.
Rusėjis Gruzijoje
Viskas kardinaliai aukštyn kojom, nei balandį.
Kaip ir rašiau, su grupe nepažįstamų žmonių susitinkame Vilniaus oro uoste, priduodam lagaminus (svarbiausia, kad juos vėliau ir atgaunam) ir skrendam į Tbilisį. Kolegos žurnalistai ir blogeriai baisiai nudžiunga gavę po butelaitį raudono vyno iš to dėdės, katras yra muitininkas, ir piktu veidu turėtų įtariai žiūrėti į mumis ir atsargiai dėti antspaudą į pasą. Bet ne, jis šypsosi ir duoda bonkę. Aš apsidžiaugiu, bet nelabai… Tiesiog po kelių labai linksmų dūzgių raudono vyno jau nebegeriu.
Boržomio gruzinai mus apgyvendina labai normaliame viešbutyje, su normaliom lovom, dušais, balkonais ir itin normalia terasa. Kol mes su Jurga tariamės, jog gyvensime viename kambaryje, gruzinas išpučia akis ir paduoda mums skirtingų kambarių raktelius. Žodžiu, gyvenam kaip buožės, visi atskiruose kambariuose.
Vakare, labai netgi normaliame restorane, pačiame Tbilisio centre, kažkur ant stogo gavome pirmąją vakarienę. Bet apie maistus aš čia nesiplėtosiu, nes jau pasiplėtojo ir dar pasiplėtojo Savaitgalio rendez-vous.
Kitą dieną išvykome į Boržomį.
Kadangi nesu mačiusi, kaip natūralus mineralinis vanduo išgaunamas ir pakliūna į buteliukus pas mus, tad tiesiog dėl paties proceso buvo labai įdomu.
Vėlgi kažkur kalnuose (o gal ir ne tik) Boržomio apylinkėse ir pačiame Boržomyje yra daugiau nei 100 gręžinių, iš kurių vamzdžiais vanduo teka iki pat gamyklos. Mes lankėmės ir ragavome natūraliai su burbuliukais kylančio šilto Boržomio iš 41 gręžinio. Šiltas jis – šlykštokokas ir su sieros ataskoniu. Nors sako, kad šis mineralinis vanduo neturi sieros. Taip vadinamas sieros kvapas atsiranda dėl dujų, kurios keliauja paskui mineralinį vandenį. Dujos susideda iš 97-98 proc. anglies dvideginio (CO2) ir mažo procento (1-1,5) vandenilio sulfido dujų (H2S). Būtent pastarąsias charakterizuoja stiprus specifinis kvapas. Patekęs į paviršių, vanduo natūraliai netenka dujų ir būtent todėl ragaudami vandenį buteliukuose jokio sieros skonio anei kvapo nepajusite.
Lankėmės ir gamykloje, ten toks krūtas gruzinas mus visur vedžiojo ir viską rodė. Matėme, kaip iš PET zagatovkių padaro normalius butelius, tada automatiškai viską supilsto, užsuka dangtelius, priklijuoja etikeles, užrašo gaminimo datas, buteliukai automatiškai susirikiuoja po šešis, tada juos apvynioja pakavimo celofanais, o jau tik vėliau kiti gruzinai tuos pakus krauna į vagonus ir siunčia į svečias šalis.
Žodžiu, taip kaip aš visada žaviuosi metro (na aš turiu maniją važiuoti metro svečiose šalyse ir dūsauti, kad kokie yra protingi žmonės, kad taip viską gudriai sugalvojo…), tai ir šioje gamykloje dūsavau, kaip čia taip viskas veikia, robotai paima, padeda, užkabina, išpūčia, pripila, užsuka, etiketes užklijuoja, surikiuoja, supakuoja. Žmogus reikalingas tik brokui sužiūrėti ir pašalinti.
Dar esu girdėjusi tokį gandą, kad Boržomi pilsto Kaune. Tai, žinokit, čia yra visiška nesąmonė, visiška. Aš klausiau. Sakė, kad čia pavidolių konkurentų pezalai. Tikrasis boržomis yra pilstomas ten, kur jis išgaunamas. Nežinau aš Kaune jokio krano, iš kurio bėgtų mineralkė, ir dar natūraliai gazuota.
O kas rugsėjį kardinaliai kitaip, nei balandį?
Ne tik gamtos, metų laiko ir temperatūros skirtumai.
Balandį daug sutiktų paprastų žmonių. Visi jie pasakojo apie sunkų ir skurdų gyvenimą. Apie tai, kad jų pensijos po 100 larių (160 Lt), kad vidutinis atlyginimas po 250 larių (nors ne visi ir tiek uždirba). Ir tokių dauguma.
Daug žiguliukų ir moskvičių. Bet ir džipų galima pamatyti. Jais važinėja tie, kurie apsukresni, biznius daro ar užsieniuose dirba.
Balandį sutikom vieną dėdę (jis mus ir mūsų lagaminus savo dideliu džipu iki stoties pavežėjo), kurio firma antkapius gamina. Aišku, važiuodami į stotį užsukome ir į kapines 🙂 Biškutį keistai jautėmės, bet viskas per Galvažmogųpuošia, kuris išsirinkęs kuo geresnį pro šalį važiuojantį džipą jį susistabdė. Kol važiavome, o gruzinas pasakojo apie laidojimo tradicijas, vis pergyvenau, kad TOC ekspertas nepradėtų gruzinų verslininkui aiškinti, kaip pagerinti antkapių pardavimus.
Tuokar apart antkapių biznį valdančio gruzino, kitų verslo magnatų nesutikom. (Ai, sutikom, bet ir tie lietuviai, katrie valdo didžiausią prekybos centrų parduotuvių tinklą ir gruzinus europietiškos darbo kultūros moko). Tačiau girdėjom istorijų apie protingas verslininkes moteris, keletą metų pagyvenusias Europoje, pamačiusias, kaip žmonės ten gyvena, kaip ir kokius biznius daro, grįžusios namo pradėjo didelius verslus daryti: gaminti sūrius ir kt. pieno produktus, auginti daržoves ir prieskonines žoles.
O rugsėjį – visai kitokia patirtis. Išsilavinę, gražūs, intensyviai dirbantys, punktualūs, visada pasitempę ir saikingai vyną vartojantys, tačiau nemažiau (o realiai ir daug labiau) svetingi žmonės. Norintys svečiams parodyti tik geriausia, ką jie turi.
Aišku, šiuokart keliavome turistų takais, tačiau negi aš savo svečius vedžiočiau po Lietuvos šabakštynus….
Rezumuojant – džiaugiuosi, kad viskas susidėliojo taip, jog turėjau galimybę šią šalį pamatyti ir pajusti per skirtingas žmonių galimybes ir patirtis. Kad gruzinišką svetingumą galėjau pajusti ne tik puikiai suorganizuota kelione bei trimis aukštais nukrautais stalais, nesibaigiančiais juokais ir gera nuotaika, bet ir tada, kai atsitiktinai klampojant po Boržomio balas sutikta močiutė pakviečia užsukti pas ją kavos, o cukraus bėga skolintis pas kaimynę.
Įspūdžius apie šią mūsų kelionę jau aprašė:
Jurga iš Savaitgalio rendez-vous (daug gražių nuotraukų, kurių kelios yra iš šiame įraše)
Visada pasikėlęs Kleckas sudeliojo tekstą taip, kad į Gruziją galite ir nebevažiuoti:
Gruzija: gastronominio orgazmo ir lengvų pagirių šalis
Parašė ir mūsų bei latviškas DELFI:
Žvilgsnis į Gruziją: 160 litų pensija, meilė Lietuvai ir neatrastos galimybės verslininkams
