Mergaitė

Didžiai susidomėjusi sekiau vykstančią revoliuciją prieš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) funkcionierius, ir purčiau galvą. Pati esu už gražią lietuvių kalbą, todėl man atrodė savaime suprantama, kad VLKK savo veikla daro mūsų kalbą gražesnę, vadinasi, VLKK yra geriečiai. O visi revoliucionieriai – atitinkamai blogiečiai, nes puola kalbininkus ir pačią lietuvių kalbą.

Apie revoliuciją perskaičiau viską:

• 2010-12-14 – VLKK darbo kokybės įvertinimas (Rokiškis)
• 2011-01-26 – Kalbininkės Loretos Vaicekauskienės interviu į paširdžius VLKK (lrytas.lt)
• 2011-01-27 – VLKK atsakymas į Loretos iškeltas mintis (lrytas.lt)
• 2011-01-31 – Kalbos vartotojo laiškas kalbos reguliavimo talibanui (Užkalnis lrytas.lt)
• 2011-02-01 – Neteiktinomis konstrukcijomis dainuojanti revoliucija (Užkalnis)
• 2011-02-01 – Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės dūris VLKK autoritetui (lrytas.lt)
• 2011-02-01 – VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147 (Rokiškis)
• 2011-02-02 – Esminė kalbainių bėda (Rokiškis)
• 2011-02-04 – Kodėl kalbainiams nesiseka įgyti autoriteto? Mažas pavyzdys (Užkalnis)
• 2011-02-04 – Kas nutildė mūsų kalbininkus? (Lietuvos aidas)
• 2011-02-05 – Kalbininkų pareiškimas, kad nereikia smerkti Loretos ir kitų priešingai manančių, tačiau juos atvesti į doros kelią (alkas.lt)
• 2011-02-06 – Kalbos vartotojos skydas nuo Kristinos Sabaliauskaitės dūrio (lrytas.lt)
• 2011-02-06 – Apie semantinę cenzūrą: Irenos Smetonienės spalvos (Rokiškis)
• 2011-02-07 – Žinios iš fronto: kalbainiai pastebėjo “išpuolius”, žada auklėti (Užkalnis)
• 2011-02-07 – Grąžinkite lietuviams pardavimus #1 (commonsense.lt)
• 2011-02-07 – Kalbainių autoritarizmas ir priešdėlis da- (Rokiškis)
• 2011-02-08 – VLKK išsidirbinėjimai ir traštininkų atsakymas į tai (arba lietuvių kalbos revoliucija) (toks Skirtumas)
• 2011-02-08 – Ramunė Čičirkaitė apie tai, kaip šiandien kalba Vilnius (lrytas.lt)
• 2011-02-08 – Grąžinkite lietuviams pardavimus #2 (commonsense.lt)
• 2011-02-09 – Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija (Rokiškis)
• 2011-02-10 – Stebint šlėktų (Rokiškio ir Užkalnio) karą su chamais policininkais (kalbainiais). Įspūdžiai veda į išvadas (urvas)
• 2011-02-10 – Revoliucijos dežūruojančiojo naujienlaiškis (Užkalnis)

Sekiau, kaip kapojasi mano mėgiami knygų ir internetų rašytojai su kalbainiais, tačiau nepasirinkau nė vieno revoliucijos fronto. Juk, maniau, VLKK gina tyrą ir gražią lietuvių kalbą, tokią, kokios pagrindus mums padėjo iškilusis Jonas Jablonskis.

Ir tuomet pradėjau googlinti. Ieškojau, pati nežinodama ko. Ir atradau.

O atradusi žiauriai nusivyliau. Ir dabar jaučiuosi išduota ir, tiesą sakant, durnės vietoj.

Nenoriu piršti savo nuomonės: ar esate vedžiojami VLKK už nosies, nuspręskite jūs patys.

Štai, kaip sako Irena Smetonienė, VLKK pirmininkė:

„Kiekvienos kalbos pagrindų pagrindas – rašyba. Jeigu nėra rašybos, sutrinka pagrindinis šnekamosios kalbos dalykas – fonetika (tartis), tada viskas ima griūti nuo pamatų. Va čia yra blogiausia. Rašybos dalykai turėtų būti kaip šventas reikalas“

O štai kaip rašė Jonas Jablonskis 1901 m.:

Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. (…) Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama.

Paskaitai, žmogus, ir gauni lyg šlapiu skuduru per snukį.

Norite gauti į snukį ir jūs? Paskaitykite visą J. Jablonskio (pasirašiusio Petro Kriaušaičio slapyvardžiu) prakalbą 1901 m. gramatikos vadovėliui:

Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos įstatymus ir ypatybes. Tasai mokslas supažindina mus su žodžių garsais ir permainomis, kurios įvyksta žodyje keliems garsams susitikus; parodo, kokiu būdu yra padaryti kalbos žodžiai ir kaip jie vartomi arba lankstomi; rodo teip-pat, kaip kalba vartoja ir sutaikina su kits-kitu savo žodžius, t.y., moko sustatyti žodžius ir sudaryti iš jų ištisus sakinius; gramatika rodo pagaliaus, kaip reikia šnekamoji kalba išreikšti raštu, t.y., kaip reikia rašyti, norint rašyti pagal kalbos įstatymus.

Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. Kur tautos raštenybė yra labai plati, kur yra nemaža rašytojų, supratusių žmonių kalbos dvasią ir kaip reikiant suvartojusių tą supratimą savo raštuose, tę galima gramatikos tikslui ir iš tų raštų naudotis. Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama. Kitaip reikia elgtis tuo-tarpu sustatytojui lietuvių kalbos vadovėlio. Jisai turi visą savo mokslą remti ant žmonių kalbos įstatymų, nes mūsų rašytojai patys yra dažnai parėmę savo raštų kalbą ne ant žmonių kalbos, bet ant svetimų kalbų įstatymų. Todėl gramatikos tikslui tuo-tarpu tokie raštai arba tokios raštų dalys tegalima vartoti, kur rašytojo darbe yra išreikštas kokis-norint žmonių kalbos įstatymas, kur rašytojas, išreikšdamas savo mintis ir nuomones, įvykino savo raštuose žmonių kalbos dvasią. Taigi, suvartojant prie žmonių kalbos ir rašytojų darbus, reikia būti labai atsargiam: gramatikai iš tų darbų tiktai tokie tereikia imti mažmožiai, kurie yra tiesiai pasemti iš žmonių kalbos ir paremti ant tos kalbos įstatymų.

Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam: mūsų tauta nuo senų-senovės kentėjo visokias svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą. Trumpai sakant, pačių žmonių kalboje daug kas yra paremta ant svetimųjų kalbų: iš svetimųjų kalbų įsibrovė mūsų kalbon ne tiktai daugybė svetimų žodžių, bet ir nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų žmonių kalbą. Teip, prie žodžių ir reiškinių tikrai lietuviškų, vartojamų tarp žmonių nuo senų-senovės, yra mūsų šnekamojoje kalboje daug ir šiukšlių. Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti.

Mūsų tautos žmonės ne visur vienaip kalba: mūsų kalba nuo senų senovės suskydo į kelias tarmes, o tos tarmės – į daugybę tarmelių. Kitą-kart rašomojoje kalboje buvo iškilus eikštėn rytiečių tarmė; vėliaus daugiausia dirbdavo žemaičių rašytojai; Prūsų Lietuvos raštuose – bus jau su viršum šimtas metų – vartojama savotiška, Prūsų lietuvių, tarmė; paskutinį laiką ėmė rašyti daugybė žmonių „suvalkietiškai“, beveik teip, kaip rašoma Prūsų lietuvių raštuose. – Rašomosios kalbos tiesas visuoment įgįja kokia-norit viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios-norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį razdamas; jei raštų tarmėje nėra kokių tikrai lietuviškų reiškinių, vartojamų kitose tarmėse, rašytojas privalo naudotis iš kitų tarmių; jei rašytojui yra žinoma, kad jo vartojamas žodis beveik visur kitaip bus suprantamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prie skaitytojų ir visada rūpintis, kad jį suprastų daugumas. Teip pasielgiant su kitomis tarmėmis ir rašant „viena“ tarme, galima bus tikėtis, juog raštų tarmė bus suprantama skaitytojams ir įgis visas „rašomosios kalbos“ tiesas. Taigi šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama.

Dabartinės sąlygos nelabai geros gramatikai rašyti. Yra rašytojų, kurie reikalauja, kad gramatikoje nebūtų svyrinėjimų, kad būtų pasakyta, kaip tikrai reikėtų kalbėti ir rašyti. Mūsų rašomoji kalba teip dar neišdirbta, jos rašyba teip nevienoda, juog tvirti įstatymai jai duoti tuo-tarpu yra labai sunku. Reikia visuomet minėti, kad ir kitų tautų gramatikose, nors jų raštenybė daug daugiaus išdirbta, yra nemaža visokių svyrinėjimų. Kogi norėti nuo mūsų gramatikos? Tokia gramatika, kurios įstatymai visiems įtiktų, tiesiog negalima tuo-tarpu parašyti. Kad gramatikoje būtų mažiaus ydų ir visokių klaidų, kad naujienos, kuriąs čionai surašėme, neperdaug būtų priešingos paties skaitytojo žinioms, pagaliaus kad gramatika būtų maža ir „visiems“ prieinama, – rašome trumpai, labai trumpai, paliezdami tiktai svarbiausius gramatikos klausimus, be kurių sunku šis-tas lietuviškai „be klaidų“ parašyti. Kritika tenurodai gramatikos ydas, kam reiks tepasimokai iš jos, o sustatytojas, išklausęs kritikos patarmių ir pats tuo-tarpu pasimokęs, kitą-kart pasistengs daugiaus parašyti apie „rašomosios kalbos“ įstatymus.

O čia originalų skaitmeninės kopijos. Norėčiau besti į akis apsimelavusiems Smetonienei, Pupkiui ir kitiems kalbainiams. Jablonskis turbūt vartosi kape, kol šie veikėjai „gina“ mūsų kalbą. O iš tiesų, apsimesdami, kad švarina mūsų galvas, tiesiog plauna mums smegenis.