Metas gaminti sraiges #2
Posted by Mergaitė on Trečiadienis Jun 1, 2011 Under Receptai
Šįvakar sraiges miltais barsčiau jau ketvirtą kartą. Tai reiškia, kad jų laukia 4 naktis kalėjime. Taigi, jei viskas bus gerai, joms teks atlaikyti ir penktąją naktį, o tada aš jau kibsiu į kitas truputėlį šlykštesnes procedūras. Bet apie viską iš eilės.
Vakar buvo užsukęs draugas, jis kažkaip nepasibjaurėjo mano užsiėmimu. Ta proga ištraukiau iš kameros pernai gamintas gražuoles ir pavaišinau svečią. Sakė, kad buvo skanu.
Po to kaip mokyklos lygio biologai aptarėm sraigių sandarą, diskutavom apie jų žarnyno veiklą. Beje, man naujiena buvo, kad pasak bičiulio, sraigės yra vienos iš padarų, kurios platina kaspinuotį. Bet internetai apie tai nieko nerašo. Na, nesvarbu, vis tiek jas reikia labai kruopščiai plauti, prižiūrėti, o po to ilgai pavirti.
O sraigės vis labiau, liaudiškai sakant, šika miltais. Ir tas yra gerai 🙂 Kuo daugiau baltų kakučių, tuo geriau.
Vakar vakare kakučiai atrodė taip:
Šįvakar truputį vaizdelis kitoks, nors esminio skirtumo nesimato:
Beje, šiandien joms suorganizavau vonią, nes man pasirodė, kad jau tikrai reikia. Mat dėl karščio jos tapo mažiau gyvybingos, o man reikia, kad jos aktyvios palauktų iki penktadienio. Taigi, geriam vandenuką ir maudomės 🙂
Sraigės pliuškenosi tol, kol aš išsiploviau kitą dėžę. Žodžiu, tikrai neilgai, gal kokias 5 min.
Po šių maudynių, dedu jas į kitą indą, kad jos nuvarvėtų, o jos skuodžia 🙂
Visgi, jos truputį nuvarva, nudžiūva, ir tuomet vėl kraunu atgal dėžėn, barstau miltais ir grūdu atgal į kalėjimą. Kalėjimo foto pirmame įraše.
Dabar laukiam penktadienio, kai pradėsime kitą sraigių gamybos etapą.
birželio 1st, 2011 at 23:03
Oj, niamniukės, niamniukės, skanumėlis nuostabusis 🙂
birželio 2nd, 2011 at 01:44
Fui fui, taip ir vegetaru gali pasidaryt į kakučius prisižiūrėjus 🙂
birželio 2nd, 2011 at 07:16
Na, vegetaru reiktų stengtis būti gal dėl kitų sumetimu. Nes kakučių atsiradimas yra kiekvienam gyviui natūralus reiškinys. Kiaulytės, veršiukai, vištytės, triušiukai, kalakutai irgi kakoja 🙂
birželio 2nd, 2011 at 11:05
Visi mes kakojam, bet vistiek baisu. Kaip Jūs galite taip savo namuose kankinti gyvus padarėlius? Čia gi gyvūno žudimas.
birželio 2nd, 2011 at 11:12
Gerbiamas Jonai, o kai Jūs perkate vištos širdeles arba skrandelius nepagalvojote kiek vargšų paukščių buvo nužudyta dėl Jūsų vakarienės? Ar visą mėsą suvalgote, kurią nusiperkate?
Šitos sraigės visos bus suvalgytos, nei viena nebus išmesta. Jų renku tik tiek, kiek man reikia. Ir ne daugiau.
birželio 2nd, 2011 at 12:27
nu jo – nepakelčiau rankos niekada prieš tokius padarėlius ir nerinkčiau iš gamtos. Jeigu ten iš tiesų esti visos vos ne iš drėgnų patvorių – tai, manau, kad reikėtų jas palikti ramybėje ir augintis patiems, kad jau tokie poreikiai yra.
birželio 2nd, 2011 at 12:34
Nelabai suprantu koks skirtumas ar rinkti iš patvorių, ar auginti patiems?
Čia matyt galima išvesti paralele tarp šernienos ir kiaulienos. Ir tas, ir tas yra valgoma.
Patvoriuose (kaip jūs sakote) sraigės yra kenkėjos ir žmonės jas visaip traiško, gaudo, pliko verdančiu vandeniu, surenka į indelius, kuriuos aklinai uždaro ir tos lėtai juose gaišta. Aš taip nesielgiu.
birželio 2nd, 2011 at 13:29
Man įdomiausia dalis, kada jos nustoja šliaužti – turbūt verdančiam vandeny?
O šiaip varginantis ir kantrybės reikalaujantis maisto paruošimas 🙂
birželio 2nd, 2011 at 13:44
Aha, sraiges tai net mano žmona valgo. Jai apskritai visokie šliužai ir jūrų gėrybės yra baisu. O va šitos skanios.
birželio 2nd, 2011 at 14:28
Tikrai taip. Šliaužti nustos verdančiame vandenyje.