Mergaitė

Grįžusi iš Kazachstano ir paskaičiusi, kiek buvo priskaldyda malkų, beigi nebespėdama atsakinėti į pažįstamų  ir nepažįstamųjų klausimus, padariau šiokį tokį FAQ.

Ar tavo Vėsaitė iš tikrųjų yra tokia durna?

Ji yra absoliučiai protinga moteris. Tai gali patvirtinti bet kuris, turėjęs su ministre dalykinių reikalų. Man tenka dirbti daugybėje visokių ministrės susitikimų (paprastai ministrė jų turi 7-8 per dieną), ir galiu pasakyti, kad ūkio reikaluose ji nardo kaip žuvis vandeny. Pagaudykite verslininkus, ambasadorius, mokslininkus, išeinančius iš jos kabineto, ir paklauskite jų to paties klausimo, kurį matote viršuje.

Tai kodėl tuomet Vėsaitė taip nusišneka?

Na, ji tikrai nėra geriausia oratorė. Konservatoriai iš tikrųjų mokėjo pašnekėt kur kas geriau. Ir vizijas gražias rašė. Vieną po kitos. Valinskas irgi mokėjo pašnekėt. Gražiai šnekančiųjų pilni televizoriai, bėda tik, kad žodžiais gyvenimo nepagerinsi.

Pažiūrėkime konkrečiai, ką ministrė nusišnekėjo.

###

Kalbėdama ekonomikos konferencijoje ministrė be kita ko pasakė:

„Žemynas sensta, todėl didelis dėmesys bus skirtas biotechnologijoms, kurios gamina atsargines žmogaus organizmo dalis. Kita niša yra pagyvenusių turtingų žmonių iš artimo užsienio medicininis turizmas, laikinas apgyvendinimas ir priežiūra Lietuvoje. Juk žmonės Lietuvoje dar nepamiršo rusų kalbos. Tik reikia išspręsti vizų klausimą. Galėtume neblogai iš medicininio turizmo užsidirbti. Reikia jau nuo šiandien pradėti reklaminę kampaniją“, – kalbėjo ministrė.

Konservatoriai iškart nupaišo memą:

Tauta juokiasi iš tokio kvailo nusišnekėjimo.

Vėliau, po poros mėnesių tą patį per „Login“ pasako Noah Rafordas, Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) premjero patarėjas:

Anot jo, biotechnologijos, genomo ir žmogaus smegenų tyrimai atveria naujus horizontus ne tik medikams ir tos srities ekspertams, bet ir valstybei. (…) „Ausys ir kiti organai jau yra spausdinami. Tai dar nėra labai paplitę, bet mokslas iš esmės jau žino, kaip tai daryti.  Su beždžionėmis atlikti eksperimentai, rodo, jog tiesiai prie smegenų galima prijungti dirbtinę galūnę ir ji puikiai veikia. Žmogaus genomo tyrimai leidžia nustatyti ligas, kuriomis veikiausiai susirgs tiriamasis. O tai savo ruožtu leidžia imtis prevencijos priemonių“, – sako p. Rafordas.

Kadangi mintį, jog reaktorius yra per brangus, išsakė B. Vėsaitė, vadinasi, ji driokstelėjo.

Ta proga konservatoriai nupaišo paveiksliuką:

Praėjus trims savaitėms po šio „nusišnekėjimo“, ekspertai paskelbė tokią pačią išvadą, bet tai jau nebuvo laikoma driokstelėjimu.

Mes, Vyriausybė, pasisakome po ekspertų, specialistų atliktos studijos, kad šitas projektas yra per brangus Lietuvai. Nes jeigu šitas projektas būtų įgyvendintas, tai pagaminta elektros energija būtų brangesnė negu elektros energijos kaina rinkoje“, – kalbėjo premjeras.

Politikas, pasisakantis taip, kaip jo rinkėjai, visuomet rizikuoja būti pasmerktas žmonių, balsavusių priešingai.

Dar ši istorija įdomi tuo, kad Bloomberg’as pacitavo beleką, ką sugalvojo:

„Lithuania should alter its energy tactics to seek cheaper natural-gas supplies from Russia’s OAO Gazprom (OGZD) and doesn’t need the nuclear reactor that Japan’s Hitachi (6501) Ltd. proposed, Economy Minister Birute Vesaite said.“

Skambinu į Bloomberg’ą, sakau, ministrė taip nesakė. „Na, bet mes taip supratom“. Tai blogai, sakau, supratot. Jei cituojate, tai cituokite taip, kaip sakė.

Kol aiškinamės su Bloomberg’u, į tokią puikią žinią sureaguoja internetai:

Skambinu redakcijon, sakau, Bloomberg’as suklydo, pripažino klaidą, tuoj išleis žinutės patikslinimą, išimkite tikrovės neatitinkančią žinią. „Mes cituojame Bloomberg’ą, mes nieko nežinom. Jei Bloomberg’as pakeis, tai ir mes pakeisim“. Bėda, kad Bloomberg’as žinučių nekeičia, o prireikus pataisyti tiesiog išleidžia naują failą. Bet naujo failo 15min redakcija nemato, nes pataisymą Bloomberg’as išleidžia į mokamą terminalą, kurio redakcija neprenumeruoja…

Taip ir kabo Vėsaitės „nusišnekėjimas“ keliolika valandų, kol neišsivaikščioja po visus internetus ir televizijas. Bloombergas po to, žinoma, atsiprašo. Bet „nusišnekėjimo“ iš interneto neišmesi.

###

Būta ir dar įdomesnių „nusišnekėjimų“.

Kadaise B. Vėsaitė pasiūlė kartu su motociklo vairuotojo pažymėjimu išduoti ir organų donoro kortelę. Toks pasiūlymas nuskambėjo gūdžiais 2007-aisiais. Tačiau anoks apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius įsižeidžia tik šiemet. Jis susiranda 6 metų senumo Delfi straipsnį ir pasidalina su bendraminčiais:

Komentaruose po šiuo įrašu publika pasikolioja ant ministrės, ir ta proga apžvalgininkas rašo į Lrytas.lt:

B. Vėsaitė toliau linksmina žmoniją. Ypač tada, kai pradeda pasisakinėti temomis, esančiomis anapus jai patikėtos ministerijos reguliavimo sferos ribų. Pastaroji jos citata, interneto socialiniuose tinkluose sulaukusi pelnyto išjuokimo, skirta motociklininkams.

„Šitos kategorijos vairuotojai liaudyje vadinami potencialiais organų donorais,” – pasakė ministrė. (…)

Todėl neetiškas B. Vėsaitės pasisakymas apie motociklininkus jos populiarumo reitingams nepakenks.(…) Kol nepamato, kad jų „Facebook“ draugais tapę rinkėjai vietoje to patinkina ir dalijasi vaizdo įrašu „Patys didžiausi papai, kokius esu matęs!“.

Patys susigalvoja, patys pasipiktina, išsikolioja, aktualizuoja išsikoliojimą ir padaro kažkokias išvadas apie papus, idant tauta skaitytų. Gal jūs žinote, ką konservatoriai ir jų apžvalgininkai rūko?

###

Dar iš garsiau nuskambėjusių ministrės frazių buvo leptelėjimai apie mažas mergaites ir berniukus beigi išaugtas mažas kelnaites. Nuo mano darbo pradžios 2013 m. vasario mėn. daugiau kažko smagaus pasakyta lyg ir nebuvo.

Kodėl Vėsaitė painiojasi, kuriai ministerijai vadovauja?

Viskas prasidėjo p. Tapino laidoje. Įdomu, kad po jos prašymų komentuoti energetines temas padaugėjo eksponentiškai. Vengti energetikos temų ministrė negalėjo tol, kol Ūkio mininsterija buvo VAE akcijų valdytoja. Ministrė yra toks žmogus, kad jei jos klausia, ji atsako. O kai pasisakydavo, dešinysis trolibanas užsipuldavo, kad ji nežino, kuriai ministerijai vadovauja.

Todėl atmesti visus žiniasklaidos prašymus komentuoti energetines temas buvo vienas pagrindinių mano darbų. Jūs neįsivaizduojate, kiek daug žurnalistų teko nuvilti. „Skambinkite Neverovičiui“, – tai dažniausiai mano vartojama frazė net ir šiandien, praėjus trims mėnesiams po to, kai Ūkio ministerija nukirpo bambagyslę su VAE.

Kaip ten buvo su Lukausku, negi negalėjote atsisveikinti be skandalų?

Ponas Lukauskas sutarties nutraukimo rašto skanuotą kopiją atsiuntė ministerijon 2013-05-09 (ketvirtadienį) popiet. Buvome suplanavę žinutę apie vadovo pasitraukimą šalių sutarimu paskelbti pirmadienį vienu sakiniu, kaip paprastai yra daroma tokiais atvejais, nieko daugiau nekomentuojant. Tačiau netrukus po rašto gavimo paskambino „Verslo žinių“ žurnalistas, paprašęs paaiškinti Lukausko „atleidimo“ motyvus. Ką daryti, kad anoji šalis nutekino informaciją išskirtiniam leidiniui anksčiau laiko? Nusprendėme paviešinti susitarimo faktą bei atskleisti ministrės motyvus visiems. Taip ir padarėm.

Kitą dieną, penktadienį, sulaukiau Monikos Navickienės, Seimo nario D. Kreivio padėjėjos, skambučio. Padėjėja informavo kalbėjusi su viceministru Skarupsku, o ir man kartojanti, kad nelįstume prie agentūrų („Verslios Lietuvos“ ir „Investuok Lietuvoje“), antraip bus šakės. Dar pridūrė, kad aš pamatysianti, kad kitą savaitę „visko bus“.

Mano manymu, skandalas kilo ne dėl paties p. Lukausko, kiek dėl paskleistų gandų.

Dėl VšĮ “Versli Lietuva” ir VšĮ “Investuok Lietuvoje” sujungimo. Atsakydama „Verslo žinioms” 2013 m. gegužės 9 d. ūkio ministrė Birutė Vėsaitė pasakė, kad “ministerija gavo pasiūlymų jungti šias agentūras į vieną”, tačiau “šie pasiūlymai nebus įgyvendinti”. Ministrė iš karto pasakė, kad niekas nieko neapjunginės. Tačiau anoniminiai VŽ šaltiniai teigė priešingai, o su anonimikais nepakovosi. Šimtus kartų skirtingoms medijoms kartojome, kad „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“ nebus apjungiamos, bet anoniminiai šaltiniai mielesni ausiai.

Tačiau, patikimų VŽ šaltinių duomenimis, planai dėl dviejų institucijų sujungimo ne tik yra, bet jau ir patvirtinti.

Galiu pasakyti tik tiek, kad patikimi šaltiniai jus apgavo.

Dėl Violetos Boreikienės paskyrimo. Ministrė gegužės 9 d. „Verslo žinioms“ atmetė šį gandą, bet kadangi anoniminiai šaltiniai buvo patikimesni, visi – medijos ir ministrės komanda – turėjome darbo visai savaitei. Pageneravom clickų, garantuotai.

Buvo dar keletas gandų. Štai žurnalistę kažkas suklaidino, ji informacijos nepatikrino, išleido, esą p. Lukausko darbo sutartyje buvo numatyta, jog jis 10 savaičių per metus gali neatvykti į darbą, ir vėl visiems darbo.

Kai paneigėme šį gandą, paaiškėjo, kad susitarimo būta žodinio. Būtų gerai, kad p. Kreivys papasakotų p. Vėsaitei apie visus savo žodinius susitarimus, antraip dar daug clickų prigeneruosim besiaiškindami.

Dar vieną gandelį paleido Investuotojų forumas:

Pranešime spaudai primenama, kad „Versli Lietuva“ kasmetiniuose Trade Promotion Organizations Network apdovanojimuose buvo pripažinta antra geriausiai veikiančia eksporto skatinimo organizacija pasaulyje.

Mums nieko kito neliko, kaip tik atkreipti dėmesį, kad “Trade Promotion Organizations Network” vertino ne eksporto skatinimo organizacijas, bet pavienius konkursui pateiktus projektus. Tokiu būdu VšĮ „Versli Lietuva“ buvo apdovanota garbingu antros vietos diplomu už eksporto skatinimo projektą „Konkurencingumo centras“ (apdovanojimas 2012 m. spalio 18-ąją Kuala Lampūre  buvo įteiktas p. Linai Vaitkevičienei). Apie tai galite paskaityti čia.

Kai toks informacijos srautas, gi nepulsi aiškinti, kad toji antroji vieta nėra tokia garbinga, kaip mums norėtųsi, kad konkurse dalyvavo vos 3 Europos šalys (simboliška, visos trys pasidalinusios prizines vietas), kad apdovanojimai yra rengiami PR sumetimais. Žurnalistai irgi pernelyg užsiėmę, kad tikrintų garbingos organizacijos pateiktą informaciją, ypač, taip gražiai skambančią šioje konservatoriškojo gėrio kovoje prieš socialdemokratinį blogį.

O prieš blogį reikia kovoti visomis išgalėmis, nevengiant pasitelkti į pagalbą virtuvės rakandų, konkrečiu atveju, tarką:

Nežinau, kaip kiti, bet aš sutarkuotą sėdynę gydau dokumentų kompresais. Tarkime, pasižiūriu, kiek minėtos įmonės yra gavusios europinių pinigų iš Ūkio ministerijai pavaldžių agentūrų. Kuo daugiau randu nulių, tuo mažiau sopa, žinokit. Ypač gydo rastos sumos su šešiais nuliais.

Man šioje „Lukausko istorijoje“ liūdniausia yra prisiminti piketą-balandžių akciją. Ji įvyko lyg išpranašauta D. Kreivio padėjėjos Monikos.

Kadangi ministrė tuo metu buvo Vyriausybės valandoje Seime, piketuotojus pasitikome mudu su viceministru Marium Busilu. Mano didelei nuostabai, negalėjau atrasti norinčiųjų pakalbėti ir išsakyti konkrečius reikalavimus. Kelis kartus kviečiau Tadą Langaitį užeiti, bet įkalbėti nebuvo paprasta. Tuo tarpu webseminarai tiesiogiai transliavo pakomentuodami, kaip niekas iš Ūkio ministerijos neišėjo susitikti su akcijos dalyviais.

Galiausiai p. Langaitį bei dar du akcijos dalyvius prisiviliojome į ministeriją pašnekėt akis į akį. Tiesioginis transliuotojas tuo tarpu palydi mus replika, kad esą kažko išsigandome.

Žodžiu, sėdim, šnekam. Užeina kalba apie tai, kodėl taip neva negražiai su Lukausku pasielgėm. Jaunas vaikinas klausia, kodėl vertėm Lukauską fokusuotis į darbą Ūkmin’e, kai jo darbo sutarty gi buvo įrašyta, kad jis gali dirbt kitą darbą 10 savaičių per metus. Sakom, tai kad nebuvo sutarty tokio dalyko įrašyta. „Kaip tai nebuvo?“. Nebuvo, sakom. „Nebuvo? O mums sakė, kad buvo!“.

Ta proga, kad išryškėjo tam tikra miskomunikacija, leiskite paklausti, ar akcijos dalyviai buvo informuoti, kad dalis balandžių buvo išperėta iškarpyta konservatorių būstinėje?

Kad išsklaidyčiau abejones dėl šios akcijos nepolitiškumo, atskleisiu, jog p. Langaitis susitikimo metu pareiškė, jog jo tikslas yra „nuimti Vėsaitę“. Dar jis pasiūlė ministro postą viceministrui Busilui, kuris esą „geriau gaudosi“. Tokie tad gražūs nepolitiniai visuomenės veikėjo tikslai, netyčia sutampantys su konservatorių kova vardan tos Lietuvos.

Ar patogus buvo privatus ARVI lėktuvas?

Patogu tai, kad skrendi tiesiai iki ten, kur reikia, be persėdimų. Esu iš tų žmonių, kurie turi ypatingą vestibiulerinį… Transatlantiniai skrydžiai su dideliu Airbus’u man buvo žymiai mielesni nei pastarasis į / iš Kazachstano. Bet gal mėgstantiems turbulenciją būtų priešingai.

Ar nematote galimo interesų konflikto, kad ministrė į verslo forumą skrido tokiu būdu?

Kai BNS’as šį klausimą man uždavė dirbant Astanoje, nesumojau, ką atsakyti. Ko gero, mano nuomonė niekam jau nebeįdomi, nes šis klausimas pateiktas VTEK’ui.

Tuo tarpu samprotauti šia tema galima įvairiai.

Ieškant analogijų. Tarkime, jei švietimo ir mokslo ministrą pavežėtų vaikų lopšelio-darželio „Spygliukas“ mikroautobusas, ar tai būtų interesų konfliktas? O jei pavežtų studentas su golfu? Juk ministras tiesiogiai bendrauja su rektoriais, jam nebūtų sunku „paprašyti atkreipti dėmesį į perspektyvų studentą“ ir išsiųsti į pagerintą mainų programą saulėtoje šalyje.

Ieškant istorinių paralelių. Tarkime, jei paaiškėtų, kad su jet’ais yra skraidę daugiau politikų, dalyvavusių verslo delegacijose, ar juos irgi patrauktų į VTEK? Ar pakeltų rankas politikai, paprašyti prisipažinti, kam yra tekę skristi su jet’u?

Ieškant legitimių pavyzdžių. Štai minėtasis p. Lukauskas keletą metų skraidė privačiais reikalais belenkur. Jis tai darė dorai ir nesukeldamas interesų konflikto, mat skraidė ne darbo metu. Jei ministrė skristų su ARVI jet’u pasiėmusi laisvadienį, ar būtų išvengta įtarimų dėl interesų konflikto?

Ieškant paradoksų. Štai ARVI vadovas pasakoja apie pernai vasarą Palangoje vykusį Lietuvos ir Kazachstano vyriausybių prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo komisijos posėdį:

Rengėme susitikimus, suradę laivą aprodėme Kuršių neriją. Gal ir tada viską darėme blogai, nes ministrai į pietus ir į laivą atvyko. Visi buvome kartu, ragavome kalakutų šlaunelių.

Jei konservatorių ministras plaukioja privačios firmos laivu, tai yra gerai, ir nėra jokio interesų konflikto. Nes yra du svarbūs niuansai. Pirma, kalba eina apie laivą, o ne lėktuvą. Antra, kalba eina apie konservatorių, o ne socialdemokratą.

Kodėl neprisipažįstate, kad suklydote?

Ministrė jau išreiškė apgailestavimą, kad per šį skandalą iššvaistyta daug brangaus laiko. Nežinau, kokia Lietuvai nauda iš to, kad visą penktadienį važinėjome po televizijas.

Analizuojant racionaliai, geriausia būtų sėdėti namie. Nejudėdamas nieko nesupainiosi. Dabar gi „paslydom ant kalakutų šlaunelės“, kurią, pasirodo, Marijampolės fabrike valgė ir Eligijus Masiulis. Ar jis susimokėjo už šlaunelę? Ar visą kainą? Ar nepažeidė viešųjų pirkimų procedūros? Ko jam apskritai reikėjo ten belstis ir susisaistyti tiesioginėmis sąsajomis su verslininkais? Ar prisipažins p. Masiulis suklydęs?

O gal kas nors atliktų tyrimą, kieno nurodymu kitos ministerijos, apskritai visos perkančiosios organizacijos perka lėktuvų bilietus? Bijau, gali paaiškėti skandalingi faktai, jog 100% bilietų yra užsakoma pačių perkančiųjų organizacijų nurodymu!

Benarpliodami aviacinę istoriją gausime atsakymus į klausimus, labai svarbius ne tik aviacijos ir viešųjų pirkimų specialistams, bet ir visai visuomenei :

• ar ūkio ministras gali atstovauti Lietuvos verslo interesams užsienyje? O gal privalo?
• ar verslas gali padėti politikams atstovauti verslo interesams užsienyje?
• ar ūkio ministras, užsienio rinkose pristatinėdamas _konkrečių Lietuvos firmų_ prekes ir paslaugas, sukelia interesų konfliktą? O gal susisaisto su verslininkais?
• ar politologai, etikos ir procedūrų ekspertai, biudžetiniai moralės sergėtojai supranta, iš kur biudžete atsirado pinigų jų veiklai finansuoti?

Šiemet dukart teko apsilankyti Gruzijoje. Pirmą kartą bilietą nusipirkau pati ir su kuprinėm ant pečių bastėmės iš vieno miestelio iki kito kaimelio. Veiksmas vyko balandžio mėnesį.

Antrąsyk ten nuvykau rugsėjo gale. Visai neplanavau važiuoti, tačiau Galvažmogųpuošia iš www.commonsense.lt sulaukė skambučio/kvietimo nuvykti į Gruziją, apsilankyti Boržomio apylinkėse ir gamykloje. Ponulis negalėjo, mat buvo baisiai užsiemęs su Efektyvumo konferencijos organizavimais. Kitas – Nerius –  jųjų blogo autorius irgi negalėjo, nes kaži kur tom dienom darbo reikalais bastėsi po pasaulį, o Audrius, trečiasis commonsense.lt autorius, irgi negalėjo – nebepamenu kodėl.  O aš, kadangi turiu artimų santykių su Galvažmogųpuošia, tai vat todėl (prisižadėjusi parašyti ir į www.commonsense.lt, ir į čia) išvažiavau su  žurnalistų ir blogerių (Klecku ir Jurgita iš Savaitgalio rendez-vous) kompanija į šią nuostabią kelionę.

Šiaip tai yra nerealus dalykas šiais laikais, kad kažkas tiesiog paima ir pasisiūlo apmokėti keturių dienų atostogas be galo svetingoje šalyje, su nesibaigiančiu vynu, chinkaliais ir chačapūriais, ir aišku, boržomiu. Jei dar tas vynas būtų buvęs su burbuliukais, būčiau likusi ten gyventi 🙂

Kodėl Gruzija?

Praeitais metais, kai ant Lietuvos žemės vyko kašio čempas, mes ištaikę kelių dienų varžybų pertrauką Panevėžyje, nuvažiavome į Klaipėdą. Tądien Klaipėdoje kovojo Rusija-Gruzija. Į varžybas nėjome. Bet nukeliavom į tokį Friedricho pasažą, katrą krepšinio čempionato metu globojo Gruzijos ambasada.

Nesugebėsiu nupasakoti, kaip skaniai ten prisiragavom gruziniško maisto ir vyno, priklausėm visokių gruziniškų dainų, prišokom šokių ir prižiūrėjom gruziniško baleto. Buvo nuostabus vakaras Klaipėdoje su gerais draugais.

Taigi, būtent tą vakarą su tais gerais nusprendėm, kad taupom babkes ir pavasarį keliaujam į Gruziją.  Mes pažadais nesišvaistom, tad balandį jau mindėm Gruzijos žemę.

Kodėl Gruzija antrą kartą?

Todėl, kad pirmą kartą patiko, ir, aišku, daug ko nespėjom, nepatyrėm, neparagavom. Todėl, kad tokie ekspromtai man patinka. Todėl, kad tai galimybė pakeisti aplinką, pakeisti žmones, patikrinti save ir gluminimo sugebėjimus.

Manau, žinau, kad kada nors bus ir trečias kartas.

Balandis Gruzijoje

Nepasakosiu kur verta nukeliauti ir ką verta pamatyti, nes kiekvienam savo, o ir šiaip internetai mirga įvairiais keliavimo patarimais. Tiesiog keli pastebėjimai…

Jei ispanai turi savo kodinį pasakymą „rytoj“ (mañana), tai gruzinai turi – „už 10 minučių“, „už dviejų valandų“ ir t.t. Į tai verta atkreipti dėmesį, jei jau valandą laukiate autobuso kažkokios belekokios gatvės sankryžoje kartu su karvėmis arba kalbate telefonu su dėde iš Tbilisio oro uosto, katras neva atsakingas už jūsų jau 4 dienas neatsirandanti registruotą bagažą.

Nebijokit bendrauti su žmonėmis, stabdyti taxi ir derėtis su taksitais 🙂

Nenustebkit, jei kaži kur kalnuose, kur niekas aplinkui negyvena, stūgso kalne išgremžtas David Gareja vienuolynas, o trobelėje šalia jo veikia saulės batareika.

Nesigluminkite, jei į Jūsų viešbučio kambarį, kai drybsote lovoje, įžengs popas ir pašlakstys jumi šventu vandeniu ir padūmins šventais dūmais.

Ir nevaidinkite išpindėjusių europiečių, jei į vonios kambarį viešbutyje jums teks pėdinti per koridorių, arba jei gyvendami pas žmones naudositės bendra virtuve, bendru tualetu ir dušu.

Ir dar, realiai tūrėtumėte būti nudžiugę, kad iš krano bėga karštas (šiltas) vanduo, o miegant lovose jums tarp šonkaulių, kepenų ir plaučių nesispraudžia spyruoklės.

Hipnotizuojančiuose Kaukazo kalnuose būt gerai neužsihipnuotizuoti, nes ten pasitaiko linkusių riedėti puntukų.

Tuomet grįžusi namo ant savo FB sienos užrašiau:

Užburiantys ir bauginantys Kaukazo kalnai, atlapaširdžiai gruzinai, geras maistas, skanus vynas, laisvos ir visada namo grįžtančios karvės, avis (kaip pasakose) ganantys piemenys, miestai virtę statybų aikštelėmis… Tokia ta nuostabi ir nesuprasta Gruzija.

Rusėjis Gruzijoje

Viskas kardinaliai aukštyn kojom, nei balandį.

Kaip ir rašiau, su grupe nepažįstamų žmonių susitinkame Vilniaus oro uoste, priduodam lagaminus (svarbiausia, kad juos vėliau ir atgaunam)  ir skrendam į  Tbilisį. Kolegos žurnalistai ir blogeriai baisiai nudžiunga gavę po butelaitį raudono vyno  iš to dėdės, katras yra muitininkas, ir piktu veidu turėtų įtariai žiūrėti į mumis ir atsargiai dėti antspaudą į pasą. Bet ne, jis šypsosi ir duoda bonkę. Aš apsidžiaugiu, bet nelabai… Tiesiog po kelių labai linksmų dūzgių raudono vyno jau nebegeriu.

Boržomio gruzinai mus apgyvendina labai normaliame viešbutyje, su normaliom lovom, dušais, balkonais ir itin normalia terasa. Kol mes su Jurga tariamės, jog gyvensime  viename kambaryje, gruzinas išpučia akis ir paduoda mums skirtingų kambarių raktelius. Žodžiu, gyvenam kaip buožės, visi atskiruose kambariuose.

Vakare, labai netgi normaliame restorane, pačiame Tbilisio centre, kažkur ant stogo gavome pirmąją vakarienę. Bet apie maistus aš čia nesiplėtosiu, nes jau pasiplėtojo ir dar pasiplėtojo Savaitgalio rendez-vous.

Kitą dieną išvykome į Boržomį.

Kadangi nesu mačiusi, kaip natūralus mineralinis vanduo išgaunamas ir pakliūna į buteliukus pas mus, tad tiesiog dėl paties proceso buvo labai įdomu.

Vėlgi kažkur kalnuose (o gal ir ne tik) Boržomio apylinkėse ir pačiame Boržomyje yra daugiau nei 100 gręžinių, iš kurių vamzdžiais vanduo teka iki pat gamyklos. Mes lankėmės ir ragavome natūraliai su burbuliukais kylančio šilto Boržomio iš 41 gręžinio. Šiltas jis  – šlykštokokas ir su sieros ataskoniu. Nors sako, kad šis mineralinis vanduo neturi sieros. Taip vadinamas sieros kvapas atsiranda dėl dujų, kurios keliauja paskui  mineralinį vandenį. Dujos susideda iš 97-98 proc. anglies dvideginio (CO₂) ir mažo procento (1-1,5)  vandenilio sulfido dujų (H₂S). Būtent pastarąsias charakterizuoja stiprus specifinis kvapas. Patekęs į paviršių, vanduo natūraliai netenka dujų ir būtent todėl ragaudami vandenį buteliukuose jokio sieros skonio anei kvapo nepajusite.

Lankėmės ir gamykloje, ten toks krūtas gruzinas mus visur vedžiojo ir viską rodė. Matėme, kaip iš PET zagatovkių padaro normalius butelius, tada automatiškai viską supilsto, užsuka dangtelius, priklijuoja etikeles, užrašo gaminimo datas, buteliukai automatiškai susirikiuoja po šešis, tada juos apvynioja pakavimo celofanais, o jau tik vėliau kiti gruzinai tuos pakus krauna į vagonus ir siunčia į svečias šalis.

Žodžiu, taip kaip aš visada žaviuosi metro (na aš turiu maniją važiuoti metro svečiose šalyse ir dūsauti, kad kokie yra protingi žmonės, kad taip viską gudriai sugalvojo…), tai ir šioje gamykloje dūsavau, kaip čia taip viskas veikia, robotai paima, padeda, užkabina, išpūčia, pripila, užsuka, etiketes užklijuoja, surikiuoja, supakuoja. Žmogus reikalingas tik brokui sužiūrėti ir pašalinti.

Dar esu girdėjusi tokį gandą, kad Boržomi pilsto Kaune. Tai, žinokit, čia yra visiška nesąmonė, visiška. Aš klausiau. Sakė, kad čia pavidolių konkurentų pezalai. Tikrasis boržomis yra pilstomas ten, kur jis išgaunamas. Nežinau aš Kaune jokio krano, iš kurio bėgtų mineralkė, ir dar natūraliai gazuota.

O kas rugsėjį kardinaliai kitaip, nei balandį?

Ne tik gamtos, metų laiko ir temperatūros skirtumai.

Balandį daug sutiktų paprastų žmonių. Visi jie pasakojo apie sunkų ir skurdų gyvenimą. Apie tai, kad jų pensijos po 100 larių (160 Lt), kad vidutinis atlyginimas po 250 larių (nors ne visi ir tiek uždirba). Ir tokių dauguma.

Daug žiguliukų ir moskvičių. Bet ir džipų galima pamatyti. Jais važinėja tie, kurie apsukresni, biznius daro ar užsieniuose dirba.

Balandį sutikom vieną dėdę (jis mus ir mūsų lagaminus savo dideliu džipu iki stoties pavežėjo), kurio firma antkapius gamina. Aišku, važiuodami į stotį užsukome ir į kapines 🙂 Biškutį keistai jautėmės, bet viskas per Galvažmogųpuošia, kuris išsirinkęs kuo geresnį pro šalį važiuojantį džipą jį susistabdė. Kol važiavome, o gruzinas pasakojo apie laidojimo tradicijas, vis pergyvenau, kad TOC ekspertas nepradėtų gruzinų verslininkui aiškinti, kaip pagerinti antkapių pardavimus.

Tuokar apart antkapių biznį valdančio gruzino, kitų verslo magnatų nesutikom. (Ai, sutikom, bet ir tie lietuviai, katrie valdo didžiausią prekybos centrų parduotuvių tinklą ir gruzinus europietiškos darbo kultūros moko). Tačiau girdėjom istorijų apie protingas verslininkes moteris, keletą metų pagyvenusias Europoje, pamačiusias, kaip žmonės ten gyvena, kaip ir kokius biznius daro, grįžusios namo pradėjo didelius verslus daryti: gaminti sūrius ir kt. pieno produktus, auginti daržoves ir prieskonines žoles.

O rugsėjį – visai kitokia patirtis. Išsilavinę, gražūs, intensyviai dirbantys, punktualūs, visada pasitempę ir saikingai vyną vartojantys, tačiau nemažiau (o realiai ir daug labiau) svetingi žmonės. Norintys svečiams parodyti tik geriausia, ką jie turi.

Aišku, šiuokart keliavome turistų takais, tačiau negi aš savo svečius vedžiočiau po Lietuvos šabakštynus….

Rezumuojant – džiaugiuosi, kad viskas susidėliojo taip, jog turėjau galimybę šią šalį pamatyti ir pajusti per skirtingas žmonių galimybes ir patirtis. Kad gruzinišką svetingumą galėjau pajusti ne tik puikiai suorganizuota kelione bei trimis aukštais nukrautais stalais, nesibaigiančiais juokais ir gera nuotaika, bet ir tada, kai atsitiktinai klampojant po Boržomio balas sutikta močiutė pakviečia užsukti pas ją kavos, o cukraus bėga skolintis pas kaimynę.

Įspūdžius apie šią mūsų kelionę jau aprašė:

Jurga iš Savaitgalio rendez-vous (daug gražių nuotraukų, kurių kelios yra iš šiame įraše)

Gruzija su Borjomi #1

Gruzija su Borjomi #2

Visada pasikėlęs Kleckas sudeliojo tekstą taip, kad į Gruziją galite ir nebevažiuoti:

Gruzija: gastronominio orgazmo ir lengvų pagirių šalis

Parašė ir mūsų bei latviškas DELFI:

Žvilgsnis į Gruziją: 160 litų pensija, meilė Lietuvai ir neatrastos galimybės verslininkams

Nieko nesuprantu, čia kažkas latviškai su daug foto

Ir dar kažkas latviškai su daug foto

Prieš porą menesių, maždaug rugsėjo pabaigoje nusprendžiau pasėti šiltnamyje tradicinių salotų ir rukolos. Salotos beveik nesudygo, o va rukola  – puikiai.

Lapkritį buvo atėjusios šalnos, tad aš nebemačiau reikalo eiti į šiltnamį.  Juk tokios žolytės po šalnų negyvena…

Šiandien visgi kažkaip nusprendžiau užsukti į tą politeleno namą.  Ją suvalgysim su sudyta lašiša, apelsininiu Crema di balsamico ir trupučiu smulkinto parmezano. mmmm…..

Gerbiamas p. Andriau Užkalni, balsavau už Jus, nes tikiu, kad būtent Jūs galite išgelbėti Lietuvą nuo visokių piktadarių, vagių ir plėšikų.

Nuėjusi balsuoti negalėjau atsižavėti Jūsų kuklumu. Priešingai nei visi kiti, Jūs net neįrašėte savo vardo ir pavardės į balsavimo biliotenį. Žinoma, tai nieko keista, juk kuklus buvote ir visą rinkimų agitacijos laikotarpį.

Labai vertinu Jūsų požiūrį į gamtos tausojimą ir medžių išsaugojimą. Jūs, priešingai nei visi kiti, neužkišote mano pašto dežutės savo praklamacijomis, nerašėte man nei popierinių nei el. laiškų, nekvaršinot mano galvos Facebook,e, nesiuntinėjot man esemeskių vidurį nakties. Vienintelis taip kukliai kreipėtės šiandien į visus rinkėjus. Jūsų kuklumas, net neabejoju, išsaugojo bent 20 didelių medžių ir išmetė į atmosferą mažiau CO2. Esu Jums už tai labai dėkinga.

Visiems, kurie dar nebalsavote, noriu pranešti, kad tame biliotenyje yra palikta laisvos vietos, o būdelėje yra tušinukas. Taigi, nekreipkit dėmesio į gerb. A. Užkalnio kuklumą ir įrašykit savo tinkamą pasirinkimą.

Už Lietuvą!

Užlipau ant svarstyklių ir supykau. Visi nuosavi kilogramai drąsiai telpa į rekomenduojamus KMI, bet visvien jama pyktis.

Žiauriai nemėgstu sporto klubų ir tų strikaliojimų ant stepų. Na ir žinoma, ten vykstančių treningų madų šou ir mis sporcmenka rinkimų.  Feeee, todėl visi mano bandymai sportuoti civilizuotai baigiasi vienu-dviem apsilankymais toje įstaigoje.

Bet sportas – sveikata, todėl vėl pradedu sportuoti. Šįkart veiksmas vyksta kažkokiame lenkų-rusų vaikų darželio aktų salėje. Sportus (kalanetika) veda kažkokia buvusi balerina iš Ukrainos (nereali moteris).

Kaifuoju nuo ukrainietės temperamento, nuostabiai netaisyklingos jos lietuvių kalbos, gaunamo dėmesio. Jaučiuosi motyvuojama ir susimotyvavusi.

Toje mirštančių gulbių sektoje mes kaskart kartojam tris burtažodžius: nusiteikimas, maistas, kalanetika. Po savaitės inkštimo tempiant raumenis mane aplankė mintis, kad tie burtažodžiai kartojami ne veltui.

Užsirašiau pas dietologę.

Keistas reikalas eiti pas tokių reikalų specialistą su normaliu KMI 🙂  Pakeliui vis mąstau, ką pasakysiu atėjusi. Tipo, va po visų švenčių priaugau 3 kilogramus (ir šiaip kelis kg iki švenčių buvau pasitaupiusi), labai noriu, kad jie nukristų.  Juokinga, palyginti su tais atvejais, kai mergaitės sveria 120 kg ir joms būtina numesti bent 40.

Galvojau, gausiu aš arba siuntimą galvą pasigydyti, arba pusryčiams vandens stiklinę ir virtą krapą, pietums – tris morkas, vakarienei – kefyro. O ką gavau?

Gavau paskaitą apie mitybos esminius principus, mano kasdienių mitybos įpročių pokalbį/analizę, patikrinimą kažkokiu aparatu, kuris žino visus raumenų, riebalų ir skysčių santykius, kilogramus ir proc., pavyzdinį meniu savaitei, kurį galima naudoti kūrybiškai.

Kaip ir visos mergaitės internetuose buvau prisiskaičiusi belekokių dietų variantų, esu net dovanų gavusi knygą „Dieta pagal kraujo grupę“, o esmė visgi yra (kaip mano uošvis sako) čia: „menše žrat i bolše dvigatsa“.

Taigi, pasirodo, geras dietologas yra tas žmogus, kuris pagal jūsų atliekamų judesių kiekį ir dažnį jums paskaičiuos reikalingą kalorijų kiekį, o tada pagal principą skanu/neskanu arba mėgstu/nemėgstu paruoš meniu.

Jei norite numesti svorio, jis tiesiog truputį pamažins kalorijų skaičiu, jei norite priaugti (būna ir taip) – padidins, jei norite tvarkingai maitintis – apskaičiuos optimalų kiekį.

Po pirmosios „dietos“ laikymosi dienos supratau, kad teks valgyti daugiau, nei valgiau iki šiol – teks valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę, ir dar būtinai suvalgyti vaisių ir dar kokį užkandžiuką. Ta proga mano dieta tapo mitybos disciplina.

Dar prieš dvi savaites rytais miegodavau iki paskutinės minutės, tada paskubom išgerdavau kavos puodelį ir vėluodama važiuodavau į darbus, darbe dar keli puodeliai kavos, pietų metu džiaugdavausi ramesniu laiku ir skubėdavau pasidaryti daugiau darbų, o vakare tai jau galima skaniai pavalgyti, ech. Prisikemši iki soties, dar truputį pamaigai kompą, pabendrauji su namiškiais ir eini miegoti.

O dabar disciplina.

Trys savaitės kalanetikos, dvi savaitės mitybos disciplinos, -3 kg beigi atsargūs vyro pagyrimai.

Didžiai susidomėjusi sekiau vykstančią revoliuciją prieš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) funkcionierius, ir purčiau galvą. Pati esu už gražią lietuvių kalbą, todėl man atrodė savaime suprantama, kad VLKK savo veikla daro mūsų kalbą gražesnę, vadinasi, VLKK yra geriečiai. O visi revoliucionieriai – atitinkamai blogiečiai, nes puola kalbininkus ir pačią lietuvių kalbą.

Apie revoliuciją perskaičiau viską:

• 2010-12-14 – VLKK darbo kokybės įvertinimas (Rokiškis)
• 2011-01-26 – Kalbininkės Loretos Vaicekauskienės interviu į paširdžius VLKK (lrytas.lt)
• 2011-01-27 – VLKK atsakymas į Loretos iškeltas mintis (lrytas.lt)
• 2011-01-31 – Kalbos vartotojo laiškas kalbos reguliavimo talibanui (Užkalnis lrytas.lt)
• 2011-02-01 – Neteiktinomis konstrukcijomis dainuojanti revoliucija (Užkalnis)
• 2011-02-01 – Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės dūris VLKK autoritetui (lrytas.lt)
• 2011-02-01 – VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147 (Rokiškis)
• 2011-02-02 – Esminė kalbainių bėda (Rokiškis)
• 2011-02-04 – Kodėl kalbainiams nesiseka įgyti autoriteto? Mažas pavyzdys (Užkalnis)
• 2011-02-04 – Kas nutildė mūsų kalbininkus? (Lietuvos aidas)
• 2011-02-05 – Kalbininkų pareiškimas, kad nereikia smerkti Loretos ir kitų priešingai manančių, tačiau juos atvesti į doros kelią (alkas.lt)
• 2011-02-06 – Kalbos vartotojos skydas nuo Kristinos Sabaliauskaitės dūrio (lrytas.lt)
• 2011-02-06 – Apie semantinę cenzūrą: Irenos Smetonienės spalvos (Rokiškis)
• 2011-02-07 – Žinios iš fronto: kalbainiai pastebėjo “išpuolius”, žada auklėti (Užkalnis)
• 2011-02-07 – Grąžinkite lietuviams pardavimus #1 (commonsense.lt)
• 2011-02-07 – Kalbainių autoritarizmas ir priešdėlis da- (Rokiškis)
• 2011-02-08 – VLKK išsidirbinėjimai ir traštininkų atsakymas į tai (arba lietuvių kalbos revoliucija) (toks Skirtumas)
• 2011-02-08 – Ramunė Čičirkaitė apie tai, kaip šiandien kalba Vilnius (lrytas.lt)
• 2011-02-08 – Grąžinkite lietuviams pardavimus #2 (commonsense.lt)
• 2011-02-09 – Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija (Rokiškis)
• 2011-02-10 – Stebint šlėktų (Rokiškio ir Užkalnio) karą su chamais policininkais (kalbainiais). Įspūdžiai veda į išvadas (urvas)
• 2011-02-10 – Revoliucijos dežūruojančiojo naujienlaiškis (Užkalnis)

Sekiau, kaip kapojasi mano mėgiami knygų ir internetų rašytojai su kalbainiais, tačiau nepasirinkau nė vieno revoliucijos fronto. Juk, maniau, VLKK gina tyrą ir gražią lietuvių kalbą, tokią, kokios pagrindus mums padėjo iškilusis Jonas Jablonskis.

Ir tuomet pradėjau googlinti. Ieškojau, pati nežinodama ko. Ir atradau.

O atradusi žiauriai nusivyliau. Ir dabar jaučiuosi išduota ir, tiesą sakant, durnės vietoj.

Nenoriu piršti savo nuomonės: ar esate vedžiojami VLKK už nosies, nuspręskite jūs patys.

Štai, kaip sako Irena Smetonienė, VLKK pirmininkė:

„Kiekvienos kalbos pagrindų pagrindas – rašyba. Jeigu nėra rašybos, sutrinka pagrindinis šnekamosios kalbos dalykas – fonetika (tartis), tada viskas ima griūti nuo pamatų. Va čia yra blogiausia. Rašybos dalykai turėtų būti kaip šventas reikalas“

O štai kaip rašė Jonas Jablonskis 1901 m.:

Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. (…) Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama.

Paskaitai, žmogus, ir gauni lyg šlapiu skuduru per snukį.

Norite gauti į snukį ir jūs? Paskaitykite visą J. Jablonskio (pasirašiusio Petro Kriaušaičio slapyvardžiu) prakalbą 1901 m. gramatikos vadovėliui:

Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos įstatymus ir ypatybes. Tasai mokslas supažindina mus su žodžių garsais ir permainomis, kurios įvyksta žodyje keliems garsams susitikus; parodo, kokiu būdu yra padaryti kalbos žodžiai ir kaip jie vartomi arba lankstomi; rodo teip-pat, kaip kalba vartoja ir sutaikina su kits-kitu savo žodžius, t.y., moko sustatyti žodžius ir sudaryti iš jų ištisus sakinius; gramatika rodo pagaliaus, kaip reikia šnekamoji kalba išreikšti raštu, t.y., kaip reikia rašyti, norint rašyti pagal kalbos įstatymus.

Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. Kur tautos raštenybė yra labai plati, kur yra nemaža rašytojų, supratusių žmonių kalbos dvasią ir kaip reikiant suvartojusių tą supratimą savo raštuose, tę galima gramatikos tikslui ir iš tų raštų naudotis. Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama. Kitaip reikia elgtis tuo-tarpu sustatytojui lietuvių kalbos vadovėlio. Jisai turi visą savo mokslą remti ant žmonių kalbos įstatymų, nes mūsų rašytojai patys yra dažnai parėmę savo raštų kalbą ne ant žmonių kalbos, bet ant svetimų kalbų įstatymų. Todėl gramatikos tikslui tuo-tarpu tokie raštai arba tokios raštų dalys tegalima vartoti, kur rašytojo darbe yra išreikštas kokis-norint žmonių kalbos įstatymas, kur rašytojas, išreikšdamas savo mintis ir nuomones, įvykino savo raštuose žmonių kalbos dvasią. Taigi, suvartojant prie žmonių kalbos ir rašytojų darbus, reikia būti labai atsargiam: gramatikai iš tų darbų tiktai tokie tereikia imti mažmožiai, kurie yra tiesiai pasemti iš žmonių kalbos ir paremti ant tos kalbos įstatymų.

Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam: mūsų tauta nuo senų-senovės kentėjo visokias svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą. Trumpai sakant, pačių žmonių kalboje daug kas yra paremta ant svetimųjų kalbų: iš svetimųjų kalbų įsibrovė mūsų kalbon ne tiktai daugybė svetimų žodžių, bet ir nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų žmonių kalbą. Teip, prie žodžių ir reiškinių tikrai lietuviškų, vartojamų tarp žmonių nuo senų-senovės, yra mūsų šnekamojoje kalboje daug ir šiukšlių. Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti.

Mūsų tautos žmonės ne visur vienaip kalba: mūsų kalba nuo senų senovės suskydo į kelias tarmes, o tos tarmės – į daugybę tarmelių. Kitą-kart rašomojoje kalboje buvo iškilus eikštėn rytiečių tarmė; vėliaus daugiausia dirbdavo žemaičių rašytojai; Prūsų Lietuvos raštuose – bus jau su viršum šimtas metų – vartojama savotiška, Prūsų lietuvių, tarmė; paskutinį laiką ėmė rašyti daugybė žmonių „suvalkietiškai“, beveik teip, kaip rašoma Prūsų lietuvių raštuose. – Rašomosios kalbos tiesas visuoment įgįja kokia-norit viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios-norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį razdamas; jei raštų tarmėje nėra kokių tikrai lietuviškų reiškinių, vartojamų kitose tarmėse, rašytojas privalo naudotis iš kitų tarmių; jei rašytojui yra žinoma, kad jo vartojamas žodis beveik visur kitaip bus suprantamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prie skaitytojų ir visada rūpintis, kad jį suprastų daugumas. Teip pasielgiant su kitomis tarmėmis ir rašant „viena“ tarme, galima bus tikėtis, juog raštų tarmė bus suprantama skaitytojams ir įgis visas „rašomosios kalbos“ tiesas. Taigi šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama.

Dabartinės sąlygos nelabai geros gramatikai rašyti. Yra rašytojų, kurie reikalauja, kad gramatikoje nebūtų svyrinėjimų, kad būtų pasakyta, kaip tikrai reikėtų kalbėti ir rašyti. Mūsų rašomoji kalba teip dar neišdirbta, jos rašyba teip nevienoda, juog tvirti įstatymai jai duoti tuo-tarpu yra labai sunku. Reikia visuomet minėti, kad ir kitų tautų gramatikose, nors jų raštenybė daug daugiaus išdirbta, yra nemaža visokių svyrinėjimų. Kogi norėti nuo mūsų gramatikos? Tokia gramatika, kurios įstatymai visiems įtiktų, tiesiog negalima tuo-tarpu parašyti. Kad gramatikoje būtų mažiaus ydų ir visokių klaidų, kad naujienos, kuriąs čionai surašėme, neperdaug būtų priešingos paties skaitytojo žinioms, pagaliaus kad gramatika būtų maža ir „visiems“ prieinama, – rašome trumpai, labai trumpai, paliezdami tiktai svarbiausius gramatikos klausimus, be kurių sunku šis-tas lietuviškai „be klaidų“ parašyti. Kritika tenurodai gramatikos ydas, kam reiks tepasimokai iš jos, o sustatytojas, išklausęs kritikos patarmių ir pats tuo-tarpu pasimokęs, kitą-kart pasistengs daugiaus parašyti apie „rašomosios kalbos“ įstatymus.

O čia originalų skaitmeninės kopijos. Norėčiau besti į akis apsimelavusiems Smetonienei, Pupkiui ir kitiems kalbainiams. Jablonskis turbūt vartosi kape, kol šie veikėjai „gina“ mūsų kalbą. O iš tiesų, apsimesdami, kad švarina mūsų galvas, tiesiog plauna mums smegenis.

Šią savaitę vyksta tinklaraščių savireklamos arba tiesiog reklamos, kaip vadina dauguma, savaitė. Jos metu reklamuojame vieni kitų tinklaračius, siekdami pasidalinti savo skaitytojais ir taip tinklaraščiams įgauti dar daugiau įtakos! 🙂

Rokiškis be kita ko skelbia visų sąrašų sąrašą, kur visiems verta praleisti bent pusvalandį bemaigant. Visi rasime daug neskaityto ir netikėto. Ir labai įdomaus. Nesvarbu, kuo domimės. Išbandyta.

Pažiūrėjusi, kad tokio sąrašo dar niekas neskelbė, o ir nauda būtų – ėmiau ir į vieną vietą surašiau Lietuvos žurnalistus-tinklaraštininkus. Tai tokie žmonės, kurie rašo ne tik už kapeiką, bet ir laisvalaikiu, arba, kitaip tariant, pavogus laiką iš savo artimųjų.

Taigi, kiek pavyko surankioti –

Lietuvos žurnalistai-tinklaraštininkai

Andrius Užkalnis – http://uzkalnis.popo.lt
Artūras Račas – http://racas.lt
Aurelijus Katkevičius – http://vklase.livejournal.com
Česlovas Iškauskas – http://www.iskauskas.lt
Dainius Radzevičius – http://www.dainius.org
Evaldas Utyra – http://www.utyra.lt
Gabija Lunevičiūtė – http://taprasme.lt
Gediminas Gasiulis – http://www.gasiulis.com/blog
Jurga Vaičiūtė – http://www.lengvidaiktai.lt
Laura Šaulytė-Graičiūnienė – http://www.novum.lt
Rytas Staselis – http://ryst1966.livejournal.com
Tomas Čyvas – http://cyvas.wordpress.com

Visi kiti – arba rašo tik už kapeiką, arba ne visai žurnalistai, arba man jų nepavyko rasti 🙂

Visgi sakau LABAS, nors daug laiko vadovavausi principu „jei gali nerašyti, nerašyk!“. Kaltas Rokiškis, nes jis sumakalavo visus mano kategoriškus įsitikinimus ir perfrazavo mano principą į „Jei gali rašyti, rašyk!“.

Vairuodama mašiniuką į Tele2 4G demonstaciją (kurią aprašė ir Rokiškis, ir Andrius Kleiva), ginčijausi su Rokiškiu, dėsčiau, kokios banalios gali būti mano rašomos temos, o jis vis įrodinėjo, kad bobiški kulinariniai patarimai, ridikėlių auginimas ant palangės ir/ar šiltnamy, drabužių rinkimas dėvėtų drabužių parduotuvėse, dovanų pirkimas, renginių organizavimas ir kitokie gyvenimiški reikalai gali būti/yra įdomūs.

Švenčių proga eilinį kartą maišydama mišraines, kepdama kalmarus ir maukdama baltą vyną turėjau laiko apgalvoti didžiai gerbiamo blogerio pasiūlymą. Žodžiu, nusprendžiau rašyti.

Esu linkusi draugauti su fotoaparatais ir videokameromis, todėl savo rašliavas stengsiuosi pailiustruoti savos gamybos vaizdeliais.

Nieko ypatingo, paslaptingo ar niekam nežinomo tikrai neparašysiu, tačiau pasidalinsiu kasdieniais pastebėjimais, pasipiktinsiu vis kylančiomis maisto kainomis, pasidžiaugsiu veikiamais darbais.

Beje, vaikų neturiu, todėl apie pampersiukus, kakučius, tepaliukus nuo užpakaliuko iššutimo tikrai kolkas neturiu ką pasakyti. Visa tai yra labai žavu ir laukiama, tačiau kol kas šiomis temomis aš pass.

Labai džiaugsiuosi, jei paskaitę (-čiusios) ateities įrašus apipilsite mane klausimais ar šiaip nuspręsite pasiginčyti.

Kaupiuosi pirmajam tikram įrašui 🙂