Mergaitė

Didžiai susidomėjusi sekiau vykstančią revoliuciją prieš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) funkcionierius, ir purčiau galvą. Pati esu už gražią lietuvių kalbą, todėl man atrodė savaime suprantama, kad VLKK savo veikla daro mūsų kalbą gražesnę, vadinasi, VLKK yra geriečiai. O visi revoliucionieriai – atitinkamai blogiečiai, nes puola kalbininkus ir pačią lietuvių kalbą.

Apie revoliuciją perskaičiau viską:

• 2010-12-14 – VLKK darbo kokybės įvertinimas (Rokiškis)
• 2011-01-26 – Kalbininkės Loretos Vaicekauskienės interviu į paširdžius VLKK (lrytas.lt)
• 2011-01-27 – VLKK atsakymas į Loretos iškeltas mintis (lrytas.lt)
• 2011-01-31 – Kalbos vartotojo laiškas kalbos reguliavimo talibanui (Užkalnis lrytas.lt)
• 2011-02-01 – Neteiktinomis konstrukcijomis dainuojanti revoliucija (Užkalnis)
• 2011-02-01 – Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės dūris VLKK autoritetui (lrytas.lt)
• 2011-02-01 – VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147 (Rokiškis)
• 2011-02-02 – Esminė kalbainių bėda (Rokiškis)
• 2011-02-04 – Kodėl kalbainiams nesiseka įgyti autoriteto? Mažas pavyzdys (Užkalnis)
• 2011-02-04 – Kas nutildė mūsų kalbininkus? (Lietuvos aidas)
• 2011-02-05 – Kalbininkų pareiškimas, kad nereikia smerkti Loretos ir kitų priešingai manančių, tačiau juos atvesti į doros kelią (alkas.lt)
• 2011-02-06 – Kalbos vartotojos skydas nuo Kristinos Sabaliauskaitės dūrio (lrytas.lt)
• 2011-02-06 – Apie semantinę cenzūrą: Irenos Smetonienės spalvos (Rokiškis)
• 2011-02-07 – Žinios iš fronto: kalbainiai pastebėjo “išpuolius”, žada auklėti (Užkalnis)
• 2011-02-07 – Grąžinkite lietuviams pardavimus #1 (commonsense.lt)
• 2011-02-07 – Kalbainių autoritarizmas ir priešdėlis da- (Rokiškis)
• 2011-02-08 – VLKK išsidirbinėjimai ir traštininkų atsakymas į tai (arba lietuvių kalbos revoliucija) (toks Skirtumas)
• 2011-02-08 – Ramunė Čičirkaitė apie tai, kaip šiandien kalba Vilnius (lrytas.lt)
• 2011-02-08 – Grąžinkite lietuviams pardavimus #2 (commonsense.lt)
• 2011-02-09 – Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija (Rokiškis)
• 2011-02-10 – Stebint šlėktų (Rokiškio ir Užkalnio) karą su chamais policininkais (kalbainiais). Įspūdžiai veda į išvadas (urvas)
• 2011-02-10 – Revoliucijos dežūruojančiojo naujienlaiškis (Užkalnis)

Sekiau, kaip kapojasi mano mėgiami knygų ir internetų rašytojai su kalbainiais, tačiau nepasirinkau nė vieno revoliucijos fronto. Juk, maniau, VLKK gina tyrą ir gražią lietuvių kalbą, tokią, kokios pagrindus mums padėjo iškilusis Jonas Jablonskis.

Ir tuomet pradėjau googlinti. Ieškojau, pati nežinodama ko. Ir atradau.

O atradusi žiauriai nusivyliau. Ir dabar jaučiuosi išduota ir, tiesą sakant, durnės vietoj.

Nenoriu piršti savo nuomonės: ar esate vedžiojami VLKK už nosies, nuspręskite jūs patys.

Štai, kaip sako Irena Smetonienė, VLKK pirmininkė:

„Kiekvienos kalbos pagrindų pagrindas – rašyba. Jeigu nėra rašybos, sutrinka pagrindinis šnekamosios kalbos dalykas – fonetika (tartis), tada viskas ima griūti nuo pamatų. Va čia yra blogiausia. Rašybos dalykai turėtų būti kaip šventas reikalas“

O štai kaip rašė Jonas Jablonskis 1901 m.:

Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. (…) Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama.

Paskaitai, žmogus, ir gauni lyg šlapiu skuduru per snukį.

Norite gauti į snukį ir jūs? Paskaitykite visą J. Jablonskio (pasirašiusio Petro Kriaušaičio slapyvardžiu) prakalbą 1901 m. gramatikos vadovėliui:

Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos įstatymus ir ypatybes. Tasai mokslas supažindina mus su žodžių garsais ir permainomis, kurios įvyksta žodyje keliems garsams susitikus; parodo, kokiu būdu yra padaryti kalbos žodžiai ir kaip jie vartomi arba lankstomi; rodo teip-pat, kaip kalba vartoja ir sutaikina su kits-kitu savo žodžius, t.y., moko sustatyti žodžius ir sudaryti iš jų ištisus sakinius; gramatika rodo pagaliaus, kaip reikia šnekamoji kalba išreikšti raštu, t.y., kaip reikia rašyti, norint rašyti pagal kalbos įstatymus.

Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos: rašytojas, kuris nori sustatyti kalbos vadovėlį, privalo kaip reikiant pats ištirti šnekamąją kalbą, nes rašomoji arba raštų kalba tiktai ant jos įstatymų tereikėtų remti. Kur tautos raštenybė yra labai plati, kur yra nemaža rašytojų, supratusių žmonių kalbos dvasią ir kaip reikiant suvartojusių tą supratimą savo raštuose, tę galima gramatikos tikslui ir iš tų raštų naudotis. Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama. Kitaip reikia elgtis tuo-tarpu sustatytojui lietuvių kalbos vadovėlio. Jisai turi visą savo mokslą remti ant žmonių kalbos įstatymų, nes mūsų rašytojai patys yra dažnai parėmę savo raštų kalbą ne ant žmonių kalbos, bet ant svetimų kalbų įstatymų. Todėl gramatikos tikslui tuo-tarpu tokie raštai arba tokios raštų dalys tegalima vartoti, kur rašytojo darbe yra išreikštas kokis-norint žmonių kalbos įstatymas, kur rašytojas, išreikšdamas savo mintis ir nuomones, įvykino savo raštuose žmonių kalbos dvasią. Taigi, suvartojant prie žmonių kalbos ir rašytojų darbus, reikia būti labai atsargiam: gramatikai iš tų darbų tiktai tokie tereikia imti mažmožiai, kurie yra tiesiai pasemti iš žmonių kalbos ir paremti ant tos kalbos įstatymų.

Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam: mūsų tauta nuo senų-senovės kentėjo visokias svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą. Trumpai sakant, pačių žmonių kalboje daug kas yra paremta ant svetimųjų kalbų: iš svetimųjų kalbų įsibrovė mūsų kalbon ne tiktai daugybė svetimų žodžių, bet ir nemaža reiškinių, kurie teršte teršia mūsų žmonių kalbą. Teip, prie žodžių ir reiškinių tikrai lietuviškų, vartojamų tarp žmonių nuo senų-senovės, yra mūsų šnekamojoje kalboje daug ir šiukšlių. Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti.

Mūsų tautos žmonės ne visur vienaip kalba: mūsų kalba nuo senų senovės suskydo į kelias tarmes, o tos tarmės – į daugybę tarmelių. Kitą-kart rašomojoje kalboje buvo iškilus eikštėn rytiečių tarmė; vėliaus daugiausia dirbdavo žemaičių rašytojai; Prūsų Lietuvos raštuose – bus jau su viršum šimtas metų – vartojama savotiška, Prūsų lietuvių, tarmė; paskutinį laiką ėmė rašyti daugybė žmonių „suvalkietiškai“, beveik teip, kaip rašoma Prūsų lietuvių raštuose. – Rašomosios kalbos tiesas visuoment įgįja kokia-norit viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios-norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. Jei rašomoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vistiek kame jį razdamas; jei raštų tarmėje nėra kokių tikrai lietuviškų reiškinių, vartojamų kitose tarmėse, rašytojas privalo naudotis iš kitų tarmių; jei rašytojui yra žinoma, kad jo vartojamas žodis beveik visur kitaip bus suprantamas, jis turi kiek galėdamas taikintis prie skaitytojų ir visada rūpintis, kad jį suprastų daugumas. Teip pasielgiant su kitomis tarmėmis ir rašant „viena“ tarme, galima bus tikėtis, juog raštų tarmė bus suprantama skaitytojams ir įgis visas „rašomosios kalbos“ tiesas. Taigi šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama.

Dabartinės sąlygos nelabai geros gramatikai rašyti. Yra rašytojų, kurie reikalauja, kad gramatikoje nebūtų svyrinėjimų, kad būtų pasakyta, kaip tikrai reikėtų kalbėti ir rašyti. Mūsų rašomoji kalba teip dar neišdirbta, jos rašyba teip nevienoda, juog tvirti įstatymai jai duoti tuo-tarpu yra labai sunku. Reikia visuomet minėti, kad ir kitų tautų gramatikose, nors jų raštenybė daug daugiaus išdirbta, yra nemaža visokių svyrinėjimų. Kogi norėti nuo mūsų gramatikos? Tokia gramatika, kurios įstatymai visiems įtiktų, tiesiog negalima tuo-tarpu parašyti. Kad gramatikoje būtų mažiaus ydų ir visokių klaidų, kad naujienos, kuriąs čionai surašėme, neperdaug būtų priešingos paties skaitytojo žinioms, pagaliaus kad gramatika būtų maža ir „visiems“ prieinama, – rašome trumpai, labai trumpai, paliezdami tiktai svarbiausius gramatikos klausimus, be kurių sunku šis-tas lietuviškai „be klaidų“ parašyti. Kritika tenurodai gramatikos ydas, kam reiks tepasimokai iš jos, o sustatytojas, išklausęs kritikos patarmių ir pats tuo-tarpu pasimokęs, kitą-kart pasistengs daugiaus parašyti apie „rašomosios kalbos“ įstatymus.

O čia originalų skaitmeninės kopijos. Norėčiau besti į akis apsimelavusiems Smetonienei, Pupkiui ir kitiems kalbainiams. Jablonskis turbūt vartosi kape, kol šie veikėjai „gina“ mūsų kalbą. O iš tiesų, apsimesdami, kad švarina mūsų galvas, tiesiog plauna mums smegenis.

Kugelį kepiau šeštadienį. Kugelio receptų internetuose yra daug, tačiau aš visgi nusprendžiau nufotkinti jo likučius ir surašyti, mano nuomone, esminius, greitai moters kepamo kugelio principus.

Iš esmės gaminti mėgstu, tiksliau mėgstu naminį maistą, todėl tenka pažaisti virtuvėje. Bet yra puiku, kai bet kokio maisto gamyba trunka kuo trumpiau.

Jei jūs esate moteris, ir norite kuo greičiau iškepti kugelį, pirmučiausia reikėtų bulvių skutimą deleguoti savo brangiausiam ir profesionaliausiam pasaulyje bulvių skutėjui – vyrui. Svarbu viešai pagirti jo profesionalumą 🙂 Labai gerai veikia. Patikrinta.

Taigi, kol jus žiūrite savo mėgiamą serialą, jūsų vyras su šypsena veide skuta reikiamą kiekį bulvių (mūsų atveju tai buvo apie 4 l. kibiriukas bulvių).

Bulvės nuskustos. Kol jūs bulves plaunate, jūsų vyras mielai nulupa 5-6 svogūnus ir juos supjausto.

Na, šiame etape aš savo vyrą paleidžiu pailsėti ir kol jis siurbia kambarius aš sutarkuoju bulves, į tarkius įmušu tris kiaušinius, svogūnus pakepinu (kol gražiai pagelsta) alyguogių aliejuje, juos kartu su aliejumi irgi supilu į tarkius.

Tuomet (vyras vis dar siurbia) užvirinu apie 0,5 l pieno ir nuplikau juo tuos pačius bulvių tarkius. Iberiu druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį), viską išmaišau ir supilu į kepimo indą.

Jei norite/mėgstate, kad kugelis būtų tąsus – tuomet būtinai plikykite jį pienu. Jei nenorite – pieno visai galite nepilti. Nežinau, ar suprantamai išsireiškiu dėl kugelio tąsumo, bet tą tąsaus (ne sauso) kugelio paslaptį visada pabrėždavo mano močiutė.

Tuomet iš šaldytuvo išsitraukiu sviesto, supjaustau jį (apie 1/3 pakelio) į nedidelius gabaliukus ir sumetu juos į tarkius.

Matyt, pasakysite: „Oi kaip riebu“. Sutinku, bet čia ir slypi toji skaniųjų bulvių paslaptis – kepta bulvė yra daug skanesnė, kai negailima riebaliukų. Bent man taip skaniau.

Visai gerai, kai kepimo indas yra su dangčiu. Jei jo nėra, tuomet galima uždengti su folija. Savo kepinį uždengiau folija, įdėjau į 170 C įkaitintą orkaitę, įjungiau ciklono funkciją ir kepiau apie 1,5 val.

Kol kugelis kepa, aš toliau žiūriu savo serialą.

Praėjus 1,5 val. nuimu dangtį (foliją) ir dar 10-15 min. palieku jį apskrusti.

Vyras, beje, jau buvo baigęs siurbti, todėl galėjo serviruoti stalą, t.y. dėlioti lekštes ir šakutes.

Apie kugelio padažus nieko nerašysiu, jų yra daug ir įvairių, o aš valgau tiesiog su grietine, užsigeriu kefyru.  Nuostabiausiais derinys mano skonio receptoriams.

Taigi, linkiu greito šeimininkavimo virtuvėje.

Netikėtai iš pasalų užpuolė mane tas piktasis gripas. Tikrai piktas tas gripas, nes 5 dienoms tapau +39 C daiktu. Be kita ko, tas piktasis gripas yra pasiteisinimas prieš Skirtumą, kuris švenčių proga ragino mane parašyti kokį receptuką apie kažką skaunaus egzotiško, o jei ne, eis skaityti Beatos. Jei nuėjai, tikrai neapsirikai.

Visgi, manęs neapleidžia ta mintis apie “kažką skanaus egzotiško”.

Viskas, ką šiandien vadinčiau egzotika, būtų tai, kas yra neragauta, potencialiai neskanu, keltų įtarimų dėl galimų sveikatos sutrikimų. Na, tarkim, kad ir kaip egzotiška būtų valgyti džiovintus tarakonus, kokias nors neaiškios kilmės kirmeles arba selmonėlėmis užkrėstą mėsą, aš nevalgyčiau ir kitiems nerekomenduočiau.

Ta proga prisiminiau vieną tikrai egzotišką patiekalą, kurio daugiau niekada nepirksiu, nevalgysiu ir kitiems nesiūlysiu. Prieš porą metu lankydamasi Islandijoje užsukau į žuvies turgų. Draugams lauktuvių tuomet įgyjau pūdyto ryklio. Kad ir kaip dvokė, kol nešiau namo, kad ir kaip vyniojau jį į daug maišelių, mano čemodanas smirdėjo iš toli. Žodžiu, nieko šlykščiau dvokiančio ir ant tiek neskanaus (čia taip švelniau išsireiškus) neteko ragauti.

Nežinau, kokiu principu dabar vyksta tas ryklio pūdymo procesas, bet islandai pasakojo, kad senovėje (bado metu) pagautą ryklį kasdavo į smėlį, draugiškai ant jo sysiodavo (suprask, sūdydavo) ir dar kažką darė, o tada po kaži kiek laiko valgydavo.

Šiuolaikiškai pūdytas ryklas be to kad tiesiog žiauriai dvokia, dar jis dvokia ir amoniaku. Taigi, sakyčiau, istorija apie šlapimo naudojimą pūdimui lyg ir ne iš piršto laužta. Kaip bičiulis ryklio ragautojas (nuotraukoje), sakė, tas skonis toks, tarsi kas į burną būtų ne tik prisisiavęs, bet ir prikakavęs. Va čia tai egzotika! Daugiau niekada, niekada.

Na va, o visa kita, kas yra valgoma, manau, nėra jokia egzotika, tai tiesiog priklauso skirtingų šalių virtuvėms. Tai kas vakar galbūt buvo lyg ir egzotika, šiandien jau nieko nestebina.

Na, tarkim, jūrų gerybės. Aišku, Lietuvoj nelabai ką galima rasti, bei jei teko apsilankyti, tarkim, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir kitose panašiose valstybėse, itariu nelabai jau ir galima būtų kuo nustebinti. Aš valgau viską: krevetes, kalmarus, aštuonkojus, visokius moliuskus ir pan. Receptukų yra daug ir įvairių, o egzotikos jokios. Kelis neblogus žinau, prie progos galėsiu pasidalinti.

Arba, tarkim, anokia čia egzotika yra kiniškas maistas arba japoniški sušiai. Kai dabar juos gali įsigyti bet kurioje parduotuvėje arba užsukti į n-ąjį restoraną, vėlgi, manau, nieko čia nenustebinsi. Kadais įsigijau sušių gamybos enciklopediją. Daug ten visokių niuansų prirašyta, tačiau pagrindas yra ryžių paruošimas, švieži produktai ir gebėjimas (kuriam reikia treniruočių) visas gėrybes susukti į Chuck Norį. Sakyčiau, nėra sudėtinga, tačiau norint siekti aukštesnio pilotažo, reikėtų treniruotis.

Visgi, moku gaminti matomai egzotišką (ir tikrai skanų) reikalą. Tas reikalas vadinasi sraigės. Vadinu jas egzotika, nes suaugę žmonės sunkiai deda jas į burną, visgi 2-3 metų vaikai (mano brolio) kerta jas be jokio išankstinio nusiteikimo.

Asmeniškai aš jas labiausiai mėgstu su žaliuoju sviestuku (sviestas, česnakai, druska, petražolės ir krapai), keptas orkaitėje, su balta itališka duonyte ir sausu atšaldytu baltu vynų. Niam, niam, niam 🙂

Nuskambėjo labai skaniai, visgi gamybos procesas yra tikrai ne jautrių nervų žmonėms, yra gal ilgas (4-5 d.), tam tikrais gamybos etapais galima pašiurpinti alpinkinius. Ale dabar ne metas jas gaminti, reikia sulaukti vasaros, o tada galėsiu šiurpintį liaudį.

Tiek apie egzotiką. Gerai, kad jokio recepto ir neparašiau.

Šią savaitę vyksta tinklaraščių savireklamos arba tiesiog reklamos, kaip vadina dauguma, savaitė. Jos metu reklamuojame vieni kitų tinklaračius, siekdami pasidalinti savo skaitytojais ir taip tinklaraščiams įgauti dar daugiau įtakos! 🙂

Rokiškis be kita ko skelbia visų sąrašų sąrašą, kur visiems verta praleisti bent pusvalandį bemaigant. Visi rasime daug neskaityto ir netikėto. Ir labai įdomaus. Nesvarbu, kuo domimės. Išbandyta.

Pažiūrėjusi, kad tokio sąrašo dar niekas neskelbė, o ir nauda būtų – ėmiau ir į vieną vietą surašiau Lietuvos žurnalistus-tinklaraštininkus. Tai tokie žmonės, kurie rašo ne tik už kapeiką, bet ir laisvalaikiu, arba, kitaip tariant, pavogus laiką iš savo artimųjų.

Taigi, kiek pavyko surankioti –

Lietuvos žurnalistai-tinklaraštininkai

Andrius Užkalnis – http://uzkalnis.popo.lt
Artūras Račas – http://racas.lt
Aurelijus Katkevičius – http://vklase.livejournal.com
Česlovas Iškauskas – http://www.iskauskas.lt
Dainius Radzevičius – http://www.dainius.org
Evaldas Utyra – http://www.utyra.lt
Gabija Lunevičiūtė – http://taprasme.lt
Gediminas Gasiulis – http://www.gasiulis.com/blog
Jurga Vaičiūtė – http://www.lengvidaiktai.lt
Laura Šaulytė-Graičiūnienė – http://www.novum.lt
Rytas Staselis – http://ryst1966.livejournal.com
Tomas Čyvas – http://cyvas.wordpress.com

Visi kiti – arba rašo tik už kapeiką, arba ne visai žurnalistai, arba man jų nepavyko rasti 🙂

Visgi sakau LABAS, nors daug laiko vadovavausi principu „jei gali nerašyti, nerašyk!“. Kaltas Rokiškis, nes jis sumakalavo visus mano kategoriškus įsitikinimus ir perfrazavo mano principą į „Jei gali rašyti, rašyk!“.

Vairuodama mašiniuką į Tele2 4G demonstaciją (kurią aprašė ir Rokiškis, ir Andrius Kleiva), ginčijausi su Rokiškiu, dėsčiau, kokios banalios gali būti mano rašomos temos, o jis vis įrodinėjo, kad bobiški kulinariniai patarimai, ridikėlių auginimas ant palangės ir/ar šiltnamy, drabužių rinkimas dėvėtų drabužių parduotuvėse, dovanų pirkimas, renginių organizavimas ir kitokie gyvenimiški reikalai gali būti/yra įdomūs.

Švenčių proga eilinį kartą maišydama mišraines, kepdama kalmarus ir maukdama baltą vyną turėjau laiko apgalvoti didžiai gerbiamo blogerio pasiūlymą. Žodžiu, nusprendžiau rašyti.

Esu linkusi draugauti su fotoaparatais ir videokameromis, todėl savo rašliavas stengsiuosi pailiustruoti savos gamybos vaizdeliais.

Nieko ypatingo, paslaptingo ar niekam nežinomo tikrai neparašysiu, tačiau pasidalinsiu kasdieniais pastebėjimais, pasipiktinsiu vis kylančiomis maisto kainomis, pasidžiaugsiu veikiamais darbais.

Beje, vaikų neturiu, todėl apie pampersiukus, kakučius, tepaliukus nuo užpakaliuko iššutimo tikrai kolkas neturiu ką pasakyti. Visa tai yra labai žavu ir laukiama, tačiau kol kas šiomis temomis aš pass.

Labai džiaugsiuosi, jei paskaitę (-čiusios) ateities įrašus apipilsite mane klausimais ar šiaip nuspręsite pasiginčyti.

Kaupiuosi pirmajam tikram įrašui 🙂