Panašiu laiku prieš trejus metus, kai mano augintas salotas, žirnius, braškes ir agurkus pasičepsėdamos griaužė aštradantės sraigės, puoliau jas rinkti ir visaip kaip keršyti už padarytą žalą. Jų – galybė! Ir keršyk nekeršijęs, jos vistiek iš kažkur atšliauždavo ir lyjant lietui pasimėgaudamos naikino viską, kas žalia.
Taigi, kažkurį tos vasaros šeštadienį po lietaus nusprendžiau, kad įprastos keršto akcijos yra nepakankamos, reikia imtis papildomų priemonių. Jos valgo mano daržą, aš suvalgysiu jas! Žinoma, visų įveikti nepavyks, bet stengtis reikia 🙂
Pradėjau googlinti. Receptų radau visokių, bet dauguma jų skambėjo nelabai įtikinamai. Pasiūlymus jas pagavus nuplauti ir išvirti, o po to pakepti (tipo skonis kaip grybų) manęs nesužavėjo. Googlinau toliau, kol radau nejautrių nervų žmonėms pritaikytą ilgo proceso receptą. Tai bene gražiausias straipsnis apie sraigių gamybą, kurį teko paskaityti.
Aš gaminu truputėlį kitaip, .t.y., truputį ilgiau: daugiau žaidžiu su šiais moliuskais, daugiau prausiu, daugiau valau. Valgysiu juk aš ir mano svečiai 🙂
Va, ir iš tiesų sraigių gamybą nėra itin malonus procesas, ne tik dėl to, kad gaila gyvūnėlio, bet ir dėl gyvūnėlio gana ilgos kankinimo dalies, kvapų, gleivių ir pan. Tačiau, kaip ir parašyta tame straipsnyje, vėliau viską atperka gurmaniški vakarėliai su draugais ir šalto balto vyno taure.
Jei dėl išankstinių nuostatų dar nepasibaisėjot ir nenuėjot skaityti Beatos tiramisų receptų, Jums leidus pradedu šių metų sraigių kelionę link mano šaldytuvo kameros.
Pradžioj reikia pasakyti, kad birželis yra bene geriausias metas rinkti sraiges maistui (čia mano nuomone). Oficialiai sraiges pradeda rinkti gegužę ir renka iki liepos vidurio, aš renkuosi sezono viduriuką. Kodėl? Tiek sezono pradžioje, o dar labiau sezono pabaigoje sraigės yra linkusios misti įvairiais papuviakais. Gegužės gale ir birželį jas galite susirinkti pievose ant žalios žolės. Tai toks ir pasirinkimas.
Taigi, šis sekmadienis buvo puiki diena sraigiauti – palijo lietus, truputį atvėso, sraigės išėjo pasišliaužioti, o aš atsiginklavusi kibiru ir botais iššėjau pasiganyti į lankas (Vilniaus rajone). Laimikis, kurio man užteks iki kitos vasaros – pilnas kibiras gražuolių.
Pagal receptą jas reikėtų nuplauti, nurankioti visokius aplipusius reikalus (žoles, žemes ir kakučius), leisti truputį nuvarvėti vandeniui ir paruošti joms tinkamas sąlygas miltų dietai. Aš viską darau labai kruoščiai, švara man itin svarbi.
Šiemet sraigės gyvena šiose dėžėse.
Pagal visokias rekomendacijas, kurių prisikaičiau internetuose, reikėtų, kad indai būtų nemaži – sraigėms reikia vietos pašliaužioti. Šį rekomendacija net tik humaniškumo pademostravimas, sugrūstos jos – nugaištų, o mums reikia jų gyvų.
Kitas svarbus momentas – sraigių negalima dėti į kartonines dėžės, negalima dengti medžiaga. Nepatikėsit, bet jos sugeba prasigraužti. Jei nenorite sraigių gaudyti po namus (nuo lubų ir sienų), reikėtų, kad talpos būtų medinės, plastikinės ar metalinės. Būtina, kad oras cirkuliuotų laisvai.
Taigi, visą laimikį paskirstau į šias dvi dėžes:
Apibarstau miltais (nepersistengiam, bet ir negailim) ir uždarau jas į kalėjimą.
Taip supakuotas turėtumėte pastatyti kur nor į pavėsį. Sraigės tiesioginių saulės spindulių nemėgsta. Suprantu, kad Jums nelabai įdomu, ką jos mėgsta, o ko ne, visgi aš linkusi joms pataikauti, nes man reikia jų gyvų 🙂
Maždaug po paros procesą tęsiame.
Vaizdelis kaip tvarte. Kvapelis irgi panašus. Nesmagu ir man, ir joms. Todėl aš jas išrenku, kiek galiu nukrapštau kakučius, laikinai sudedu į kokį nors didesnį indą, išplaunu plastikines dėžes, iššluostau ir vės sraiges grąžinu atgal. Jei kieme labai karšta, tuose induose gali būti labai sausa. Jei taip, sraiges nuprausiu po vandenuku. Tą darau, nes man jos vis dar reikalingos gyvos.
Pabarstaus miltais ir vėl – parai į kalėjimą.
Tokią procedūrą reiktų kartoti bent tris paras. Keturios, penkios – idealu.
Kol kas tiek, laukite tęsinio. Gaminsime iki pat to vakarėlio su draugais 🙂
