Mergaitė

Prieš porą menesių, maždaug rugsėjo pabaigoje nusprendžiau pasėti šiltnamyje tradicinių salotų ir rukolos. Salotos beveik nesudygo, o va rukola  – puikiai.

Lapkritį buvo atėjusios šalnos, tad aš nebemačiau reikalo eiti į šiltnamį.  Juk tokios žolytės po šalnų negyvena…

Šiandien visgi kažkaip nusprendžiau užsukti į tą politeleno namą.  Ją suvalgysim su sudyta lašiša, apelsininiu Crema di balsamico ir trupučiu smulkinto parmezano. mmmm…..

Dabar ilgai viską virsime.

Sraigučių padukus reikėtų virti apie 2-3 valandas. Verdame vandenyje, maišytame su baltu vynu. Aš jamu litrą sauso balto vyno ir skiedžiu su tiek pat vandens, pridedu prieskonių (juodų pipirų, lauro, mairūno, baziliko lapelių). Taigi, tokiam skystimėlyje ir verdame.

Kadangi verda ilgokai, tai skystimėlis yra linkęs išgaruoti. Tad jei norite ne keptų, o virtų sraigių, laiks nuo laiko žvilgtelkit į puodą ir, jei reikia, būtinai papildykit vandens.

Kiautukus taip pat verdame. Na, aš juos verdu apie pusvalandį. Vidmantas nuolaida rašo, kad jis verda apie valandą. Nesiginčysiu, bet, manau, dezinfekcijos procedūrai pakanka ir pusvalandžio virimo.

Išvirę ištraukiame ir padžiauname ant švaraus sauso rakšluosčio. Galite naudoti ir vienkatinius rakšluosčius. Žodžiu, kol vis dar verda sraigės, jų namukai džiūsta.

O mes tuo tarpu gaminanės skanųjį sviestuką sraigių farširavimui.

Atvirai sakant nežinau, kokio kiekio Jums prireiks sviesto, viskas priklauso nuo sraigių kiekio, bet preliminariai kibirui sraigių pagaminti aš sunaudoju apie 1-1,5 kg sviesto. Šįkart sunaudojau 1,25 kg.

Sviestukas ruošiamas taip:

• Paliekamas kambario temperatūroje, kad atšiltų ir lengvai galima būti jį sukti su šaukštu.
• Į sviestą dedame druskos (pagal skonį, bet nereikia, kad būtų labai sūrų), smulkinto česnako (pagal skonį, bet man patinka kai česnakas jaučiasi, tai aš šian kiekiui sunaudoju apie 2-3 galvutes), smulkintų krapų ir petražolių.

Rezultate sviestas tūrėtų būti gražios žalios spalvos, kvepėti česnakais ir žolelėmis.

Taigi, jei jau turime sviestą, ir sraigės jau išvirė, o namukai jau sausi, galime pradėti paskutinį etapą.

Farširuojame atgal į namukus ir šauname į šaldiklį.

Šįkart aš jas šaldau kaip atsargas žiemai.

Norėdami sraiges vartoti, įkaitinkite orkaitę iki 180-200 C, sudėkite sraigutes į kokią skardelę ar molinį kepimo indelį taip, kad sviestukas neišbėgtų, ir pašildykite apie 5-7 min. Svarbu, kad sviestukas išsilydytų ir pradėtų šiek tiek kunkuliuoti.

Labai skanu su balta duonyte ir atšaldytu sausu baltu vynu.

Skanaus!

Čia – ankstesnės sraigių ruošimo serijos:

Kaip gaminti sraiges #1

Kaip gaminti sraiges #2

Kaip gaminti sraiges #3

Pasirodo, tokių entuziastų kaip aš, kankinančių sraiges, yra ir daugiau. Vienas jų – Vidmantas Nuolaida. Pagarba vyrui už tokį darbą, jis paneigia Beatos nuomonę 😉

Truputuką vėluodama (nukankino mane sraigės, neišstengiau rašyti 🙂 ) dalinuosi įspūdžiais iš tos, sakyčiau, pačios nemaloniausios sraigių ruošimo valgymui dalies. Beje, Vidmantas šios procedūros netaiko.

Procedūrą pavadinčiau paskutiniuoju išsivalymu. Žiaurokoka ir šlykštokoka, jautrių nervų žmonėms geriau nežiūrėti.

Taigi, kai jau sraigytės pradeda visiškai tuštintis miltais, tai reiškia, kad jau laikas kitai procedūrai. Todėl jas traukiam iš kalėjimo, nuplauname ir šį kart visas sudedame į vieną švarų indą (aš naudojau tą pačią dėžę).  Tuomet užsimerkiam, užsikemšam ausis ir sraiges užpilame maždaug 1-2 stiklinėm druskos (aš jau barstau iš akies) ir litru acto. Sako, kad actas turėtų būti 9 proc.

Tokiame tirpale jas paliekame dviems valandoms. Po šios procedūros realiai pasidaro aišku, kurios sraigės buvo tinkamos valgyti, kurios ne. Jei sraigė sulindo į namelį, vadinasi, ji buvo gyva ir ją galima toliau gaminti, jei nesulindo (būna ir taip), vadinasi, neatlaikė miltų dietos, todėl tokios valgyti nerekomenduojama.

Po dviejų valandų turime labai gleivėtą ir putotą rezultatą, todėl pasiraitojam rankoves ir stengiames atskirti sraiges nuo gleivių, o tada jau gausiai naudodami vandenį jas išplauname. Sraipsnyje, kurį rekomenduočiau perskaityti, rašoma, kad sraiges reikėtų perplauti per 5 vandenis. Na, aš plaunu bent per 7-8, bet čia jau mano pedantiškumo apraiškos. Žodžiu, užtenka ir 5 vandenų.

Įdomu tai (aš negalėjau patikėti), kad nuo šio tirpalo jos nežūva. Tikrai taip: jei pernelyg gerai jas išplauni, jos atgyja. Ir tas irgi nėr labai gerai, nes jau ruošiantis kitam etapui būtų gerai, kad jos tupėtų nameliuose 🙂

Tuokart kai persistengiau jas švariai išplaudama, turėjau rūpestėlį, kaip jas vėl sugrąžinti į namukus. Tokiu atveju reikėtų vėl šiek tiek apibarstyti druska (nepersistengti, nes jos vėl pradės išskyrinėti gleives).

Taigi, jai jau sraiges švariai išplovėte, užsivirkite puodą vandens (puodo dydis priklauso nuo sraigių kiekio) ir sraigutes meskite į verdantį vandenį, virkite apie 10 min.

Ši sraigių virimo procedūra labai primena kiaušinių virimą ne tik dėl virimo laiko. Tam, kad lengviau sraigę iškrapštytumėte iš namelio, nupylę verdantį vandenį iškart nardinkite ją į kuo šaltesnį vandenį. Tokio kontrasto dėka sraigės vidus atšoka nuo kiauto, bus lengviau ją kokybiškai iš ten išprašyti.

Taigi, pradedame sraiges traukti iš namelių. Tam aš naudoju fondiu šakutę. Smeigiu šakutę į sraigės paduką ir sukamuoju judesiu stengiuosi ją visą ištraukti iš namelio.

Kodėl svarbu išstraukti visą sraigę? Todėl, kad pagal mano receptą namukai bus reikalingi, o jei jame lieka bent dalis sraigės žarnyno, tokio namuko naudoti nerekomenduojama.

Ištraukę sraigę iš namuko, peiliu atskiriame valgomą dalį nuo nevalgomos, t.y. paduką nuo žarnyno. Padukus dedame į vieną dubenį, geruosius namukus į kokį nors didelį indą, žarnynus ir bloguosius namukus į šiukšlių dėžę.

Atlikę visus šiuos purvinuosius darbus, ruošiames maisto gamybos procedūrai 🙂

Šįvakar sraiges miltais barsčiau jau ketvirtą kartą. Tai reiškia, kad jų laukia 4 naktis kalėjime. Taigi, jei viskas bus gerai, joms teks atlaikyti ir penktąją naktį, o tada aš jau kibsiu į kitas truputėlį šlykštesnes procedūras. Bet apie viską iš eilės.

Vakar buvo užsukęs draugas, jis kažkaip nepasibjaurėjo mano užsiėmimu. Ta proga ištraukiau iš kameros pernai gamintas gražuoles ir pavaišinau svečią. Sakė, kad buvo skanu.

Po to kaip mokyklos lygio biologai aptarėm sraigių sandarą, diskutavom apie jų žarnyno veiklą. Beje, man naujiena buvo, kad pasak bičiulio, sraigės yra vienos iš padarų, kurios platina kaspinuotį.  Bet internetai apie tai nieko nerašo. Na, nesvarbu, vis tiek jas reikia labai kruopščiai plauti, prižiūrėti, o po to ilgai pavirti.

O sraigės vis labiau, liaudiškai sakant, šika miltais. Ir tas yra gerai 🙂 Kuo daugiau baltų kakučių, tuo geriau.

Vakar vakare kakučiai atrodė taip:

Šįvakar truputį vaizdelis kitoks, nors esminio skirtumo nesimato:

Beje, šiandien joms suorganizavau vonią, nes man pasirodė, kad jau tikrai reikia. Mat dėl karščio jos tapo mažiau gyvybingos, o man reikia, kad jos aktyvios palauktų iki penktadienio. Taigi, geriam vandenuką ir maudomės 🙂

Sraigės pliuškenosi tol, kol aš išsiploviau kitą dėžę. Žodžiu, tikrai neilgai, gal kokias 5 min.

Po šių maudynių, dedu jas į kitą indą, kad jos nuvarvėtų, o jos skuodžia 🙂

Visgi, jos truputį nuvarva, nudžiūva, ir tuomet vėl kraunu atgal dėžėn, barstau miltais ir grūdu atgal į kalėjimą.  Kalėjimo foto pirmame įraše.

Dabar laukiam penktadienio, kai pradėsime kitą sraigių gamybos etapą.

Panašiu laiku prieš trejus metus, kai mano augintas salotas, žirnius, braškes ir agurkus pasičepsėdamos griaužė aštradantės sraigės, puoliau jas rinkti ir visaip kaip keršyti už padarytą žalą.  Jų  – galybė!  Ir keršyk nekeršijęs, jos vistiek iš kažkur atšliauždavo ir lyjant lietui pasimėgaudamos naikino viską, kas žalia.

Taigi, kažkurį tos vasaros šeštadienį po lietaus nusprendžiau, kad įprastos keršto akcijos yra nepakankamos, reikia imtis papildomų priemonių. Jos valgo mano daržą, aš suvalgysiu jas! Žinoma, visų įveikti nepavyks, bet stengtis reikia 🙂

Pradėjau googlinti. Receptų radau visokių, bet dauguma jų skambėjo nelabai įtikinamai. Pasiūlymus jas pagavus nuplauti ir išvirti, o po to pakepti (tipo skonis kaip grybų) manęs nesužavėjo. Googlinau toliau, kol radau nejautrių nervų žmonėms pritaikytą ilgo proceso receptą. Tai bene gražiausias straipsnis apie sraigių gamybą, kurį teko paskaityti.

Aš gaminu truputėlį kitaip, .t.y., truputį ilgiau: daugiau žaidžiu su šiais moliuskais, daugiau prausiu, daugiau valau. Valgysiu juk aš ir mano svečiai 🙂

Va, ir iš tiesų sraigių gamybą nėra itin malonus procesas, ne tik dėl to, kad gaila gyvūnėlio, bet ir dėl gyvūnėlio gana ilgos kankinimo dalies, kvapų, gleivių ir pan. Tačiau, kaip ir parašyta tame straipsnyje, vėliau viską atperka gurmaniški vakarėliai su draugais ir  šalto balto vyno taure.

Jei dėl išankstinių nuostatų dar nepasibaisėjot ir nenuėjot skaityti Beatos tiramisų receptų, Jums leidus pradedu šių metų sraigių kelionę link mano šaldytuvo kameros.

Pradžioj reikia pasakyti, kad birželis yra bene geriausias metas rinkti sraiges maistui (čia mano nuomone). Oficialiai sraiges pradeda rinkti gegužę ir renka iki liepos vidurio, aš renkuosi sezono viduriuką. Kodėl?  Tiek sezono pradžioje, o dar labiau sezono pabaigoje sraigės yra linkusios misti įvairiais papuviakais.  Gegužės gale ir birželį jas galite susirinkti pievose ant žalios žolės.  Tai toks ir pasirinkimas.

Taigi, šis sekmadienis buvo puiki diena sraigiauti – palijo lietus, truputį atvėso, sraigės išėjo pasišliaužioti, o aš atsiginklavusi kibiru ir botais iššėjau pasiganyti į lankas (Vilniaus rajone). Laimikis, kurio man užteks iki kitos vasaros – pilnas kibiras gražuolių.

Pagal receptą jas reikėtų nuplauti, nurankioti visokius aplipusius reikalus (žoles, žemes ir kakučius), leisti truputį nuvarvėti vandeniui ir paruošti joms tinkamas sąlygas miltų dietai. Aš viską darau labai kruoščiai, švara man itin svarbi.

Šiemet sraigės gyvena šiose dėžėse.

Pagal visokias rekomendacijas, kurių prisikaičiau internetuose, reikėtų, kad indai būtų nemaži – sraigėms reikia vietos pašliaužioti. Šį rekomendacija net tik humaniškumo pademostravimas, sugrūstos jos – nugaištų, o mums reikia jų gyvų.

Kitas svarbus momentas – sraigių negalima dėti į kartonines dėžės, negalima dengti medžiaga. Nepatikėsit, bet jos sugeba prasigraužti. Jei nenorite sraigių gaudyti po namus (nuo lubų ir sienų), reikėtų, kad talpos būtų medinės, plastikinės ar metalinės. Būtina, kad oras cirkuliuotų laisvai.

Taigi, visą laimikį paskirstau į šias dvi dėžes:

Apibarstau miltais (nepersistengiam, bet ir negailim) ir uždarau jas į kalėjimą.

Taip supakuotas turėtumėte pastatyti kur nor į pavėsį. Sraigės tiesioginių saulės spindulių nemėgsta. Suprantu, kad Jums nelabai įdomu, ką jos mėgsta, o ko ne, visgi aš linkusi joms pataikauti, nes man reikia jų gyvų 🙂

Maždaug po paros procesą tęsiame.

Vaizdelis kaip tvarte. Kvapelis irgi panašus. Nesmagu ir man, ir joms. Todėl aš jas išrenku, kiek galiu nukrapštau kakučius, laikinai sudedu į kokį nors didesnį indą, išplaunu plastikines dėžes, iššluostau ir vės sraiges grąžinu atgal. Jei kieme labai karšta, tuose induose gali būti labai sausa. Jei taip, sraiges nuprausiu po vandenuku. Tą darau, nes man jos vis dar reikalingos gyvos.

Pabarstaus miltais ir vėl – parai į kalėjimą.

Tokią procedūrą reiktų kartoti bent tris paras. Keturios, penkios – idealu.

Kol kas tiek, laukite tęsinio. Gaminsime iki pat to vakarėlio su draugais 🙂

Pagalvojau, kad dietos proga ir kaip idėja Skirtumo pietums galbūt tiktų toks salotų variantas. Tokias ir panašias salotas ruošiu tada, kai nėra ką valgyti (o labai norisi ir norisi ant greičio), o šaldytuve yra visiokių atliekų 🙂

Šiai, konkrečiai, salotų lėkštei (paruoštai per 5 min.) ruošti naudojau:

2-3 šaukštus alyvuogių aliejaus
1 galvą svogūno
1 saują sėklų (saulėgražų, moliūgo, linų sėmenų)
1/3 raudonos paprikos
1-2 saliero kotai
keli koteliai brokolio
žiupsnelį druskos
šviežiai grūstų juodųjų pipirų
čiobreliai (pagal skonį)

Gamybos procedūra:

Į keptuvę įpilam 2-3 šaukštus alyvuogių aliejaus, kaitinam, pjaustom ir sudedame svogūną (aš jį pjaustau gana stambiai, griežinėliais), beriam čiobrelius, beriam sėklas, pjaustom ir dedam į keptuvę papriką, vėliau smulkinam salierų kotus, tuomet – brokolį. Viską pakepam kelias minutes, tuomet beriame druską, pipiriukus, papildome čiobreliais. Ir viskas, krauname į lekštę ir valgom su juoda duona.

Niuansiukai:

Daržoves į keptuvę dedam principu – pirmiau tas, kurios ilgiau kepa.
Čiobrelį renkuosi todėl, nes jis yra nerealiai skanus reikalas kartu su keptais svogūnais. Galit naudoti savo mėgstamas žoleles.
Galite dėti kitų spalvų paprikas, kepti kalafijorus, cukinijas, šampinjonus, šparagines pupeles, morkas ir pan.
Sėklų visada turiu virtuvės spintelėje 🙂 mėgstu jų pridėti į košes, į troškinius ir pan.
Jai manote, kad trūksta mėsos, galite įdėti savo mėgstamos 🙂

Skanaus!

Kugelį kepiau šeštadienį. Kugelio receptų internetuose yra daug, tačiau aš visgi nusprendžiau nufotkinti jo likučius ir surašyti, mano nuomone, esminius, greitai moters kepamo kugelio principus.

Iš esmės gaminti mėgstu, tiksliau mėgstu naminį maistą, todėl tenka pažaisti virtuvėje. Bet yra puiku, kai bet kokio maisto gamyba trunka kuo trumpiau.

Jei jūs esate moteris, ir norite kuo greičiau iškepti kugelį, pirmučiausia reikėtų bulvių skutimą deleguoti savo brangiausiam ir profesionaliausiam pasaulyje bulvių skutėjui – vyrui. Svarbu viešai pagirti jo profesionalumą 🙂 Labai gerai veikia. Patikrinta.

Taigi, kol jus žiūrite savo mėgiamą serialą, jūsų vyras su šypsena veide skuta reikiamą kiekį bulvių (mūsų atveju tai buvo apie 4 l. kibiriukas bulvių).

Bulvės nuskustos. Kol jūs bulves plaunate, jūsų vyras mielai nulupa 5-6 svogūnus ir juos supjausto.

Na, šiame etape aš savo vyrą paleidžiu pailsėti ir kol jis siurbia kambarius aš sutarkuoju bulves, į tarkius įmušu tris kiaušinius, svogūnus pakepinu (kol gražiai pagelsta) alyguogių aliejuje, juos kartu su aliejumi irgi supilu į tarkius.

Tuomet (vyras vis dar siurbia) užvirinu apie 0,5 l pieno ir nuplikau juo tuos pačius bulvių tarkius. Iberiu druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį), viską išmaišau ir supilu į kepimo indą.

Jei norite/mėgstate, kad kugelis būtų tąsus – tuomet būtinai plikykite jį pienu. Jei nenorite – pieno visai galite nepilti. Nežinau, ar suprantamai išsireiškiu dėl kugelio tąsumo, bet tą tąsaus (ne sauso) kugelio paslaptį visada pabrėždavo mano močiutė.

Tuomet iš šaldytuvo išsitraukiu sviesto, supjaustau jį (apie 1/3 pakelio) į nedidelius gabaliukus ir sumetu juos į tarkius.

Matyt, pasakysite: „Oi kaip riebu“. Sutinku, bet čia ir slypi toji skaniųjų bulvių paslaptis – kepta bulvė yra daug skanesnė, kai negailima riebaliukų. Bent man taip skaniau.

Visai gerai, kai kepimo indas yra su dangčiu. Jei jo nėra, tuomet galima uždengti su folija. Savo kepinį uždengiau folija, įdėjau į 170 C įkaitintą orkaitę, įjungiau ciklono funkciją ir kepiau apie 1,5 val.

Kol kugelis kepa, aš toliau žiūriu savo serialą.

Praėjus 1,5 val. nuimu dangtį (foliją) ir dar 10-15 min. palieku jį apskrusti.

Vyras, beje, jau buvo baigęs siurbti, todėl galėjo serviruoti stalą, t.y. dėlioti lekštes ir šakutes.

Apie kugelio padažus nieko nerašysiu, jų yra daug ir įvairių, o aš valgau tiesiog su grietine, užsigeriu kefyru.  Nuostabiausiais derinys mano skonio receptoriams.

Taigi, linkiu greito šeimininkavimo virtuvėje.

Netikėtai iš pasalų užpuolė mane tas piktasis gripas. Tikrai piktas tas gripas, nes 5 dienoms tapau +39 C daiktu. Be kita ko, tas piktasis gripas yra pasiteisinimas prieš Skirtumą, kuris švenčių proga ragino mane parašyti kokį receptuką apie kažką skaunaus egzotiško, o jei ne, eis skaityti Beatos. Jei nuėjai, tikrai neapsirikai.

Visgi, manęs neapleidžia ta mintis apie “kažką skanaus egzotiško”.

Viskas, ką šiandien vadinčiau egzotika, būtų tai, kas yra neragauta, potencialiai neskanu, keltų įtarimų dėl galimų sveikatos sutrikimų. Na, tarkim, kad ir kaip egzotiška būtų valgyti džiovintus tarakonus, kokias nors neaiškios kilmės kirmeles arba selmonėlėmis užkrėstą mėsą, aš nevalgyčiau ir kitiems nerekomenduočiau.

Ta proga prisiminiau vieną tikrai egzotišką patiekalą, kurio daugiau niekada nepirksiu, nevalgysiu ir kitiems nesiūlysiu. Prieš porą metu lankydamasi Islandijoje užsukau į žuvies turgų. Draugams lauktuvių tuomet įgyjau pūdyto ryklio. Kad ir kaip dvokė, kol nešiau namo, kad ir kaip vyniojau jį į daug maišelių, mano čemodanas smirdėjo iš toli. Žodžiu, nieko šlykščiau dvokiančio ir ant tiek neskanaus (čia taip švelniau išsireiškus) neteko ragauti.

Nežinau, kokiu principu dabar vyksta tas ryklio pūdymo procesas, bet islandai pasakojo, kad senovėje (bado metu) pagautą ryklį kasdavo į smėlį, draugiškai ant jo sysiodavo (suprask, sūdydavo) ir dar kažką darė, o tada po kaži kiek laiko valgydavo.

Šiuolaikiškai pūdytas ryklas be to kad tiesiog žiauriai dvokia, dar jis dvokia ir amoniaku. Taigi, sakyčiau, istorija apie šlapimo naudojimą pūdimui lyg ir ne iš piršto laužta. Kaip bičiulis ryklio ragautojas (nuotraukoje), sakė, tas skonis toks, tarsi kas į burną būtų ne tik prisisiavęs, bet ir prikakavęs. Va čia tai egzotika! Daugiau niekada, niekada.

Na va, o visa kita, kas yra valgoma, manau, nėra jokia egzotika, tai tiesiog priklauso skirtingų šalių virtuvėms. Tai kas vakar galbūt buvo lyg ir egzotika, šiandien jau nieko nestebina.

Na, tarkim, jūrų gerybės. Aišku, Lietuvoj nelabai ką galima rasti, bei jei teko apsilankyti, tarkim, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir kitose panašiose valstybėse, itariu nelabai jau ir galima būtų kuo nustebinti. Aš valgau viską: krevetes, kalmarus, aštuonkojus, visokius moliuskus ir pan. Receptukų yra daug ir įvairių, o egzotikos jokios. Kelis neblogus žinau, prie progos galėsiu pasidalinti.

Arba, tarkim, anokia čia egzotika yra kiniškas maistas arba japoniški sušiai. Kai dabar juos gali įsigyti bet kurioje parduotuvėje arba užsukti į n-ąjį restoraną, vėlgi, manau, nieko čia nenustebinsi. Kadais įsigijau sušių gamybos enciklopediją. Daug ten visokių niuansų prirašyta, tačiau pagrindas yra ryžių paruošimas, švieži produktai ir gebėjimas (kuriam reikia treniruočių) visas gėrybes susukti į Chuck Norį. Sakyčiau, nėra sudėtinga, tačiau norint siekti aukštesnio pilotažo, reikėtų treniruotis.

Visgi, moku gaminti matomai egzotišką (ir tikrai skanų) reikalą. Tas reikalas vadinasi sraigės. Vadinu jas egzotika, nes suaugę žmonės sunkiai deda jas į burną, visgi 2-3 metų vaikai (mano brolio) kerta jas be jokio išankstinio nusiteikimo.

Asmeniškai aš jas labiausiai mėgstu su žaliuoju sviestuku (sviestas, česnakai, druska, petražolės ir krapai), keptas orkaitėje, su balta itališka duonyte ir sausu atšaldytu baltu vynų. Niam, niam, niam 🙂

Nuskambėjo labai skaniai, visgi gamybos procesas yra tikrai ne jautrių nervų žmonėms, yra gal ilgas (4-5 d.), tam tikrais gamybos etapais galima pašiurpinti alpinkinius. Ale dabar ne metas jas gaminti, reikia sulaukti vasaros, o tada galėsiu šiurpintį liaudį.

Tiek apie egzotiką. Gerai, kad jokio recepto ir neparašiau.